2016-12-17
 
Dažnai dieną nudažo, toną jai duoda nubudimo akimirka.
Kol buvau jauna, gyvenau intensyvų gyvenimą, miegodavau ir nubusdavau „be sapno“. Gal kad labiau pavargdavau, gal kad jaunai būtybei viskas paprasčiau – iki radikaliausių pokyčių, kai pliusą keičia minusas ar eilinį kartą  perjungiamas registras.
Šios nakties nubudimo prieš pat vidurnaktį akimirka realizavosi sapnu –  akmenuko caktelėjimu į lango stiklą, vienu iš daugelio buvusių. Nė nekrustelėjau. Iš lėto aiškėjant minčiai perkratinėjau, varčiau tuos buvusius caktelėjimus vieną po kito, aprengdama juos kiekvieną kitokiu drabužiu, aplinkybių išryškinimu, vis labiau prabusdama, bet norėdama kuo ilgiau  pabūti ten, tada. Tuos sugrįžimus į praeitį priimu kaip dovaną.
Pirmiausiai suvokiau, kad tas šią naktį mane pažadinęs caktelėjimas nėra, negali būti tikras, tai tegali būti tik kažkoks kitas, atsitiktinis, garsas, atklydęs iš miesto gatvės ar daugiaaukščio namo naktinio gyvenimo, įsiveržęs į mano paviršutiniško pusiau miegojimo, pusiau būdravimo būseną ir įjungęs atsiminimų  filmuką, kurį aš su džiaugsmu žiūrėjau – juo einu senyn, tuo  maloniau bent retkarčiais pabūti praėjusiam savo laike – tikram, autentiškam, nesvarbu, kad praėjusiam. Man jis tikras.
Vaikas, jaunas žmogus miega kietai, bet pati gamta pasirūpino, kad ir giliausio miego metu, jei reikia, liktų budrios kai kurios gyvybiškai svarbios suvokimo sritys – motina gali neužgirsti audros siautėjimo, bet nubunda kad ir nuo tylaus sergančio kūdikio knerktelėjimo, laukiantis ko nors sugrįžtančio, dažnas žmogus dar neskambtelėjus durų skambučiui iš kažko pajunta pareinantį, keliasi ir eina atidaryti.
Tokie budintys būdraujantys garsai man būdavo beldimas į duris ir telefono skambutis koridoriuje – buvau reikalinga žmonėms ir mane dažnai žadindavo naktimis. Prabudusi, bet dar nepajėgdama atmerkti akių, įprastu judesiu užsimesdavau chalatą, eidavau prie durų, atrakindavau ir tik tada valios pastangom prisivertusi atsimerkti, atpažinti atėjusį, paklausdavau:
– Kuo galiu padėti?
Kai  kartą atvažiavusi pasisvečiuoti mama pastebėjo, kad aš naktį įleidžiu į namus svetimus žmones, nė  nepaklaususi kas, ji pasibaisėjo:
– O jei tai banditai? Ar supranti, ką darai?
Mamos kartai, pergyvenusiai karą, pokarį ir dar ilgai gyvenusiai baimėje, tas žodis „banditas“ galėjo reikšti ką tik nori – paprastus plėšikėlius, vagis, girtą, namų neatsekantį kaimyną ar tuos, kurių neįvardindami sakydavo – gali pasibelsti. Kai paklausiau, iš kur jie, tie kažkas, gali ateiti, atsakė:
– Maža iš kur. Iš saugumo, tie ateina naktimis. Ir iš miško gali, ir ten visokių yra.
Aš nepersiėmiau ta visuotina baime, taip ir nugyvenau amželį tikėdama žmonėmis – jei beldžiasi, matyt esu reikalinga. Ne taip ir svarbu – geram ar piktam. Nuo lemties aplūžusios durys neapsaugos.
Bet kartais nuovargis pasirodydavo stipresnis už pareigos jausmą ir mano budintis autopilotas neįsijungdavo – neišgirsdavau beldimo į duris, skambučio. Tada žmonės eidavo apie namą ir mėtydavo į langus akmenukus, pradžioj, kol dar už namo buvo gėlynas, apsibraižydami į rožių krūmus, vėliau, kai gėlynai ėmė nykti, nesulaukdami mano rankų, brisdami per žolę, o tai ir dilgėlyną. Paskui tų akmenukų retėjo, kol neliko visai, ir šiąnakt, kažin kokio garso pažadinta apie pusiaunaktį, pasijutau tarsi gavusi dovanų, supratau, kaip jų ilgiuosi, tų naktinių caktelėjimų į langą. Reikalingumo žmonėms jausmo. O gal atvirkščiai, gal tai man jų reikia?
Kiek daug duočiau, jei vėl kas pažadintų naktį ar kaip kitaip suardytų tą užvaldžiusią spengiančią, slegiančią senatvės tylą ir tas svečias nebūtų atsitiktinis, pro šalį einantis praeivis, o kažkas, atėjęs būtent pas mane, kartais, atrodo, kad nė nesvarbu, su gera ar bloga žinia, kad tik ateitų.
Supratusi, kad užmigti nebepasiseks, o keltis tokiu metu nei šis, nei tas, kai jokie nenuveikti darbai nebeslegia sąžinės, lieku klaidžioti atsiminimuose, kitokiuose, ne tuose, kur akmenukais į langą.
 
Žiema. Naktis. Baigusi ruošą dar atidarau langus išvėdinti kambarius prieš miegą. Dukros jau sapnuoja ne pirmus sapnus. Ramybė. Jau ilsiuosi. Lyg sugirgždėjo sniegas po langu, prieinu ir tą pačią akimirką kaimo kapela trenkia polką, kažkas kvatoja, ant balto sniego būrelis muzikantų – velnių, raganų, čigonių gėlėtom sukniom... O jau lėčynos! Užgavėnės, pirmos, man atvažiavus į kaimą.
Mažoji dukrytė nubunda, skubu paimti ant rankų, ji labai nusigandusi. Mato muzikantai, kad vaikas klykia, bet nesiliauja groję ir aš šypsausi. Mergaitė rimsta, akytės plačios, pirštukas burnytėj, per jį tįsta seilės. Kai muzika nutyla, veržiasi pas muzikantus, kažkas paima, keliauja nuo vieno pas kitą, čiupinėja instrumentus, patampo kipšiuką už ragų, peša išvirkščių kailinių vilną, belukštendama popierėlį pameta saldainį į sniegą, gauna jų visą saują. Sukratau kuklų piniginės turinį į kažkieno kepurę.
– Dovanok, daktare, nenorėjom išgąsdinti...
Tiesiu rankas pasiimti dukrą, bet jai pas muzikantus įdomiau. Juokiamės.
 
O ana naktis iš paauglystės. Nebe naktis, jau teka saulė. Dunda kažkas, griaudi, sproginėja bombos, griūva namai. Ir mūsų namas. Žyra stiklai, matau, kaip kažkas lipa vidun pro langą. Klykiu. Mama prieina, apkabina, bet jos rankos šaltos, nemato, nežiūri į mane, jai visai nesvarbu, kas su manim darosi, ją tik erzina mano klyksmas ir nori, kad nutilčiau. Atpažįstu ją, kaimynus. Tyla. Niekas nesproginėja, negriūva. Įsiklausau, apie ką šnekasi.
Vakar rytą mama, išeidama į bendradarbių parodomąjį teismą, kuriame ji turėjo būti liudininke, mane prisaikdino, kad, jei ji suvėluotų pareiti, eidama miegoti būtinai užsisklęsčiau duris ir užsiremčiau balkiu. Taip ir padariau. Grįžo, štai, tik auštant ir niekaip negalėjo pribelsti, prižadinti manęs – saldus priešaušrio miegas, todėl išdaužė vieną „kvortą“ lange, atsikabino ir įlipo. O aš tai filmų apie karą prisižiūrėjusi...
Išgirdę triukšmą mūsų kieme, o gal ir nuo vakaro lūkuriavę, rinkosi kaimynai – visam miestui rūpėjo, kuom  baigėsi didžioji lėšų išeikvojimo MTS* byla ir mama pasakojo. Supratau, kad nuteisė tik vieną žmogų, vyr. buhalterį, kuris vienas prisiėmęs kaltę. Krito žodžiai į atmintį: „Išvedė surakinę antrankiais“. Nežinojau, kas tai yra, bet sukrėtė – surakintą. Žmogų, kurį aš gerbiau.
Ilgai nerimo to teismo sukeltos bangos, bet po truputį pradėjo užsimiršti, kol kartą nugirdau kaimynę klausiant mamą, ar ji lankanti kalėjime savo buvusį viršininką, ar bent perduoda kokį siuntinuką? Supratau, kad mamai nė tokia mintis nebuvo atėjusi į galvą – kaip tai atrodytų, juk jis turi žmoną, tegu ji ir lanko. O dar gali suprasti, kad ne jis vienas kaltas, ir atnaujinti bylą...
Tas anos nakties nubudimo akimirką mano sąmonėj šmėstelėjęs sapnas apie griūvančius namus pasirodė buvęs pranašiškas – sugriuvo mūsų namai, išvažiavom gyventi kitur ir niekas niekada nebepaminėjo nuteistojo vardo. Žmogaus, kurį gerbiau.
 
Staiga už lango pasigirdo šūviai, privertę krūptelėti ir sugrįžti į dabartį – į dangų pakilo fejerverkai – kam gi prireikė tų fejerverkų, kai dar visa savaitė iki Kalėdų ir antra tiek iki Naujųjų metų? Galimai tai toks akmenėlio caktelėjimas į langą  ir prižadino mane? Gyvenimas, triukšmingai einantis pro šalį. Gyvenmas, kuriam  nebereikia manęs.