Ateis diena, kai ji paliaus trumpėti,
Nedrąsiai naujam skrydžiui ties sparnus.
Vis bus linksmiau į skaičiukus žiūrėti,
Kai versim kalendoriaus lapelius.
 
Šventos Kalėdos, gimęs Kūdikėlis —
Didžios vilties skaisčiausioji Žvaigždė.
Jei po žiemos vėl žydi žibuoklėlės,
Kodėl, žmogau, gi tau nepražydėt?
 
Galaktikos, žvaigždynai ir planetos
Nestovi vietoj, sukasi ratu.
Pradžia ir pabaiga kiekvienas pažymėtas,
Pradžia ir pabaiga savu laiku.
 
Mažiausia iš žolių gimimą naują skelbia,
Pulsuoja laikas dienos — nakties ritmu,
Gyvenimo daina ir žmogui nesibaigia,
Ją atkartoja, tęsia dukra, sūnus.
 
Tikrai už žolę, akmenį bejausmį
Žmogaus prasmėj kur kas daugiau.
Juk netgi ąžuolas, tikiu, neklausia —
Kas už galaktikų... toliau?
 
Matyt, tikrai mes esam išskirtiniai,
Apdovanoti Didžio proto kibirkštim,
Kūrybos ugnimi, dalele pažinimo
Ir nesibaigiančio gyvenimo viltim.
 
Ateis diena, kai žemėj ji paliaus trumpėti,
Nedrąsiai naujam skrydžiui ties sparnus,
Kad būtume prie amžinybės pakylėti
Į niekad nesugriaunamus namus.