Vėl duris atidaro ir žengia vidun žalios eglės
Prie slenksčio palikusios sniegą
(Nors, ko gero, tik lašą lietaus)
Gruodžio mėnuo skaičiuoja languos – ne visi šiąnakt miega,
Kažkas tikisi laimę lyg tolimą paukštę priglaust...

Bet juk žinom abu – niekada nebebus jau kaip buvo,
Nusirito nuo eglės žaisliukas – nespėjau pagaut...
Tu galvoji, netyčia? – Galbūt... O gal nieko nebūna,
Ką praleistų gyvenimo knygose lemtys Dangaus...

Todėl kruopščiai pakuoju šiąnakt savo išsuptą liūdesį
(Dar perrišu kaspinu).
Žmonės džiūgaus, sakys, kad gražu.
Norėčiau išsiųst jį kur nors, bet svajonės ne visos juk pildosi
Ir turbūt nežinau, ar pakaktų šiam siuntiniui pašto ženklų...
 ---
Užrakinti jau vartai. Nurimo speige karuselės
Tiktai pasakoj guodžias, koks buvo jaunutis arklys...