artistas
Tu atiduosi paskutinius marškinius,
Į dienos šviesą išneši savo sielą
Ir savo nuodėmingą kūną
Ir mirsi scenoje ir vėl gyvensi
Už idealą, kuris gyvenime išdžiūna.
Minia išalkus drasko marškinius
Ir jaučia vėl besaikį malonumą,
Nuo to, kas labai atvira, skausminga,
Nuo to, ką reik iškęsti ir pakeisti,
Tačiau tik scenoje taip būna.
Neskaldyki savęs į akmenis,
Palik ir sau nors kruopelytę,
Nebūk gyvenime toks atviras,
Išeik į savo tylią dykumą.
Ten tokios tyros, ryškios spalvos
Ir formų begalinis tobulumas,
Sutiks tave tokį pavargusį
Ir atgaivins daina lalūnos.