Naktis. Bandau užmigti. Bet kažkas trukdo. Lyg nesąmoningai per miegus šaukiu juos: „Pasirodyk, kaip atrodai?" Mintyse išgirstu atsakymą: „Pamatysi – išsigąsi..." „Neišsigąsiu..." – tikinu daugiau save nei juos. Pro akis šmėsteli daugybė vaizdų. Lyg gyvūnai: žirafa, šuo, driežai... Bet jie kitokie, lyg bruožai kitokie. Sužmogėję. Driežas su žmogaus akimis, nosimi, siauromis lūpomis, bet kaklas... Ilgas. Kaip žirafos. Ir ta oda... Ne, tai ne oda, tai – žvynai!
   Staiga atsiduriu siaurame koridoriuje baltomis sienomis. Kaire ranka atsiremiu į sieną – svaigsta galva. Nužvelgiu save: esu aprengta baltu chalatu, surišamu už nugaros, lyg su smulkučiais mėlynais taškeliais. Jaučiuosi lyg ką tik būčiau pabudusi iš narkozės. Nejaučiu baimės, bet tikslas vienas – rasti išėjimą. Einu pirmyn. Koridorius be langų, be durų. Prieinu koridoriaus galą ir kairėje pusėje pamatau kažką primenančio duris, bet... Jos neturi rankenos, staktos – nieko. Tik ryškus mėlynas šviečiantis kontūras aplink. Bandau atidaryti, bet mane už alkūnės švelniai suima už mane žemesnė, apie 145 cm ūgio, būtybė. Pasisuku atgal ir žvilgteliu į ranką: žalsvai pilka oda, pirštai dvigubai ilgesni nei mano, kaulėti. Jaučiu nuostabą, baimės nė lašelio. Pakeliu akis į būtybės veidą, bet negaliu įžvelgti: lyg kažkas blokuoja, verčia nuleisti akis. Mintyse išgirstu raginimą: „Eime“ – kviečia mane. Nesipriešinu, žinau, kad vėliau grįšiu prie šių durų ir išeisiu. Mane vedasi ta kryptimi, iš kurios atėjau. Laikas, kai ėjome, tarsi ištirpo. Esu prie atvirų durų, vedančių į kažkokią patalpą. Viduje yra du humanoidai: vyras ir moteris. Jie neįtikėtinai gražių veido bruožų: lygi balta oda, tokia balta, kad žmogiško rausvumo nė su žiburiu nerastum. Labai šviesių akių, jose vos vos galima pastebėti mėlyną pigmentą. Tiesūs, balti, ant pečių krentantys plaukai, moters kiek ilgesni nei vyro. Pagalvotum, žmonės, bet... Jų ūgis netoli 3 metrų! Apsirengę baltus chalatus, rankose laiko kažkokius dokumentus, lyg segtuvus... Moteris, švelniai besišypsodama, rankos mostu paragina prisėsti. Pradedu dairytis, kur ir pamatau: dešinau stovi baltas keistas daiktas, primentantis krėslą, bet iš medžiagos, panašios į keramiką. Atsisėdu. Šalta. Sutrikusi pažvelgiu į humanoidus, moteris ramiu švelniu žvilgsniu šypsodamasi žiūri į mane, o tuo tarpu vyras kažką skaito segtuve. Staiga mane perveria skausmas. Nežmoniškas, paralyžuojantis. Surėkiu, iš akių ima riedėti ašaros. Drebančiu balsu, vos pralemendama klausiu, kodėl taip elgiasi, ką man daro. Moteris vis dar šypsosi, tik... Tik šįkart su gailesčiu akyse... Vyras, lyg tai būtų kasdienybė, ištaria:
– Kur liežuviai – ten ir debesys.
Tie žodžai... Apie ką jie? Ką jie reiškia? Nieko nesuprantu, skausmas vis dar laužo mane. Ir tą akimirką lyg iš niekur atsiranda holograma prieš akis. Vaizdiniai liejasi ir keičiasi tarpusavyje vis šmėstelint kažkam pažįstamam... Ir vėl nieko nereiškiančios figūros... Vėl bandau pagauti humanoidų žvilgsnį, bet...
   Aš savo lovoje, pabundu nuo skausmo, jaučiu klaikią baimę. Užuodusi kraują įnirtingai pradedu blaškytis lovoje ir ieškoti jo šaltinio. Dėmesį prikausto garsas – lyg ūžesys, lyg dūzgimas. Kambaryje šviesu. Šviesiau nei visada. Užverčiu galvą ir pro langą matau tolstančią mėlyną neoninę šviesą ir girdžiu vis tylantį dūzgimą...