Aš myliu lietų jaukų, vasariškai šiltą,
Pabirusį iš balto šilko debesies
Į mūsų pasimatymą ant liepos tilto,
Į ežerą iš mūsų susapnuotos praeities.

Lai nebelieka sakiniuose žodžio „vakar", 
Tik ši akimirka – trapi pradžia būties.
Aš tavo rankose lyg epušėlės lapas virpu,
Lyg paukštė, besibijanti neklaužados lemties.

Nuprausk, lietau, tą vakarykštę mano baimę
Ir Vaivos juosta liūdną dangų nudažyk.
Lietaus lašais pražys mažytė mano laimė.
Tik nemylėt tavęs, lietau, daugiau nebeprašyk.