Sėsk į mano barkentiną, mano dona,
Tavo plaukus, tarsi burę, liečia vėjas –
Baltą burę vėjas varo mums į jūrą,
Ar tu žiūri į mane, ar tu nežiūri.
 
Aš šio balto savo laivo kapitonas
Duodu ženklą tolintis nuo kranto –
Tavo juokas barkentinai davė toną,
Ką jai sako ir įsako – ji supranta.
 
Dar tu nori pasakyti viso gero,
Betgi laivo visos burės jau iškeltos –
Ir jūreiviai laivo trapą atidaro,
Ir stiuardas duoda ranką, ir nešalta.
 
Mes išplaukiam tiesiai šviesiai į pasaulį.
Vandenynas iš sidabro bus banguotas,
Po dangum bus mūsų puota, ir po saule,
Ir lietus, mieloji mano, bus tau duotas.
 
Betgi laivas tavo lobį nugramzdino.
Plūduriavo lyg vainikas nepaskendęs
Ir žuvėdrą apsvaiginęs,
Ir paskendęs,
Ir manęs prisilietimo neišvengęs.
 
Šito laivo baltas triumas visgi matė
Basą žingsnį ir kvatojimą be galo,
Ką slėpei, deja, ir man tai pasimatė –
Matė gėdą nesibaigiančio finalo.
 
Šitas laivas tavo lobį nugramzdino.
Plūduriavo vandenyne nepaskendęs
Ir žuvėdrą apsvaiginęs,
Ir paskendęs.
 
 
               Kitą dieną
 
Nuodėminga ir begėdė saulė teka,
Ji raudona, tarsi šviečiantis žibintas,
Bet vis tiek man nesimato jūros tako,
Nors iš vakaro šis takas jau numintas.
 
Vandenyne saulė gėdą paskandina,
Savo gėdą, tokią gražią, tyliai slepia,
Tai todėl, kad ji beprotiškai raudona,
Tai todėl ir jokio tako nesimato,
Mano dona.
 
Nuodėminga toly saulė tyliai teka.
Ji skaisti ir velniškai raudona.
Tu žinai, kad tavo lobis atiteko
Šito laivo kapitonui, mano dona.
 
Ar jutai, kaip vėjas užpūtė krūtinę.
Šitoks vėjas tik ant denio gaiviai plaka –
Burę plaka ir atvaro į krantinę –
Ak tu Dieve, į kelionę paskutinę.
 
Šito laivo baltas triumas daug ką matė.
Nesakyk, kad tavo juoko nei nebuvo.
Jei manai, kad šio nusikaltimo nieks nematė,
Tai ir iš tikrųjų jo nebuvo.
 
Baltą burę vėjas plaka kaip ir plaukus,
Šiltas vėjas tau įlindo prie krūtinės –
Tu buvai beveik nuoga toli nuplaukus
Į šią vasarą kelionę paskutinę.
 
Kitą metą vėl keliausim jūros plotais
Ir saulėtais, ir lietingais, ir miglotais.
Kai nebus melsvoj padangėj paukščių tako –
Vien tik burę šiltas vėjas tyliai plaka.
 
 
2012 metai
 
Nors jei iš tikrųjų, tai baltas drobės bures jūrininkai nuleido tada, kada siuvėjai iš jų sakvojažus pradėjo siūti, žalvarinėmis vinutėmis juos apkalinėdami.
 
 
           Trečią dieną
 
Na tai kas, kad nesimato paukščių tako
Tu esi virš visko, mano dona,
Debesynas mus užklojo savo marška
Negirdėti ką griaustinis mums patarška.
 
Niekados nebūsiu abejingas,
Kad tau vėjas užpūtė krūtinę –
Pavydėjau ir kentėjau nelaimingas,
Nepasiekęs, ką buvau ketinęs.
 
Visko būna laivo denyje, brangioji.
Nežinau, gal pinigus skaičiuoji.
Nesakyk, kad nieko nežinojai
Kur eini ir su manim važiuoji.
 
Nežinau, kada aš baigsiu odisėją.
Gal tada, kai žiemkenčius pasėja.
Šia diena gyvenki, mano fėja
Ir matau, kad tu mane atspėji.
 
Jau nebus kitaip, mieloji mano,
Toks gimiau: laive tau patarnauti,
Ir kažką iš šito laivo gauti,
Ir iš naujo tau vėl patarnauti.
 
Tai matai kokia brangi tu, mylimoji,
Lengva tau – tu tik ranka pamoji,
Nes turi tą lobį galutinį,
Kurs mane į gelmę nugramzdina.
 
Tu mane mylėki, dona mia,
Ir tada, kai vakaras užlyja –
Tarsi šilkas plaka burę šitas vėjas
Tai todėl, kad aš tavęs labai norėjau.
 
 
2016 metai