Tas ilgesys man ne grandinės, o šilkiniai pančiai,
Glamonės aidas virpteli per gyslas.
Nemaldavau, kad aš ilgiau gyvenčiau,
Nes be tavęs būties prasmė pranyksta.
Nakty bemiegėj gijos kūną veržia.
Nors laikas kinta, stingsta mūsų datos.
Nieks nepasako, kuo užpildyt erdvę,
Kada šviesybės akys nebemato.
Susivijau iš tų šilkinių gijų —
Iš savo ilgesio — bent akliną kokoną.
Glamonių aidas gyslomis vilnija.
Pasaulis juodas, baltas? Gal raudonas?
Neklausk, nes ašaromis akys išvarvėjo,
O juslės rėkia apie būtą džiaugsmą.
Maniau, grįžai, kai palytėjo vėjas,
Nusišypsojau, nosines išdžiausčiau,
Bet ne. Tai tik glamonės aidas,
Kadais patirtas, gyslom nuvilnija.
Šilkiniai pančiai sielos nepaleidžia
Ir mano ašarom dangus be saiko lyja.