Artėja žemė prie dangaus,
nors kartais rodos – pragaras atžengia.
Gal nebelaimins mūsų, tik nubaus
pravertas nežinion visatos langas.

Ir tu žvelgei slapčia pro jį,
kai žvaigždės tyliai žemėn krito,
dabar tiktai duslius žingsnius girdi
tu to, kuris ir vėl įžiebs tau rytą.

Atneš Jis saulę ant sparnų
ir kasdienybės kvapsnį šiltą,
ir iš anapus žodį ateinu,
kad šia būtim nenusiviltum.

Ir angelai kris iš aukštai –
juodi, balti, spalvoti,
neverk, nors ši akimirka praeis,
kita, šviesi, tau jų bus duota!