Giesmė

Nors kalbėsim ilgai apie viską ir nieką,
Susiprasim galop — nutylėjome esmę.
Liko šypsenos drungnos ir ašaros prėskos
Ir saga it ištrūkus atminimai kišenėje,
Liko pastangos bergždžios buitim keisti būtį,
O po to paburnoti, jog prašvilptas laikas,
Liko homo erectus siekimas neklupti,
Liko svajos išduotos, nes trūktina saiko.
Nes jau užnešė dulkės tą alpią minutę,
Kai ne kūnais, o sielom nuogi susivijom,
Kai patyrėm palaimą bei trauką suklupti,
Kada gyvasties mazgą užrišom kaip gijos.
Nutylėsim, kas žodžiais jokiais neišsakoma,
Žiburiuojantis žvilgsnis iš šypsančios lūpos.
Gomury — Rojaus vaisiai, nuodingi, bet skanūs.
Liko nuostaba vaiko: Ar gali taip būti? 

Jau dabar nežinau. Jau prisiekus neliudyčiau —
Argi leistų tą esmę kas nors pakartoti?
Aš atsimenu trauką išeiti į liūtį
Tam, kad tai, ką tylėjome, imčiau giedoti.
Nijolena