Ir vėl suki į vyšnių sodą,
Nors skaudžiai taškosi lašai.
Danguj liūdnam, pilkai vienodam
Mintim žydėjimą tapai.

Ir ima debesys sklaidytis,
Kažkur sušyla ties širdim.
Dar bus pavasarių, matysi,
Dabar nurimk, tikėk savim.

Taip pamažu pabąla žemė...
Manai, tai sniegas? Gal žiedai?
Kas buvo juoda ir aptemę,
Apsirengia baltai, baltai...

Prisėsk. Jauti? – Jau nebešalta
Ir saulė supas debesy.
Atsisegi net sielos paltą.
Kaip čiulba paukščiai! Ar girdi?
---
Ištieski delnus – sirpsta vyšnios,
O gal tai sniegenų pulkai.
Dar bus pavasarių, matysi...
Tamsa užslinko laikinai...