Nežinau, kaip turėčiau prašyt,
Kad liūdni neraudotų langai.
Jau atrodė – netrukus... gal ryt
Pusnyse smegs užmigę laukai...
Bet ir vėl...
Pilkuma ir lietus.
Ir nuo laiko pageltę laiškai...
Ne akim – atmintim juos skaitai.
Varva ilgesiu toliuos miškai.
Širdimi sulaikyt vis bandai,
Išmaldaut sulėtėt minutes,
Snaigių šokio miražą pratęst,
Bet...
Vis verkia ir verkia langai...
- - -
Seną nuotrauką rankoj vartai –
Nebe tie mes... Tikriausiai nebus...
Nei žiema tokia pat,
Nei dangus...