Kokios sūrios tos jūros senatvinės.
Nejunti, o lovelė jau plaukia.
Bejėgystė centrinėje gatvėje
Pilną pampersą purto kaip kliautį
Nesupratėliui pasišaipyti.
Per seklu, nenuskęsi iš gėdos.
Tarsi sieliai kūnai belyčiai
Ir beaistrės rankos juos rėdo.
Pamanei — ne iš meilės? Tu klysti,
Nes tau tarsteli Toks mano darbas 
Čia puikybė — diena vakarykštė
Ir skenduolio nutylimas vardas.
Įsūrėjęs palatoje oras.
Lubos supasi, rytas neaušta.
Išsirist kaip iš plaukiančios lovos?
Kraštas jos kaip kalnagūbris aukštas.
Išliuoksėčiau į savąjį urvą
Iš baltos ir tvarkingos gerovės...
Atibuskit! — angelas purto, —
Rodos jūra jūsų lovoje...