Artės Kalėdos...
Grįšime į paprastumą.
 
Troboj
Prieš šimtą metų
Drožti rogių ruošiniai.
 
Per karą
Kluone tam pačiam,
Kai ten medpunktas buvo,
Jie išliko.
 
Kūrensim krosnį
Ir plikysime jonažoles.
Užklys dvaselės
Nors truputį jaukiai pasijaust.
 
----------------------
 
Man nebaisu nė vieno,
Kurs dar neišėjo.
Kuriam kažkas dar likę Žemėj per brangu,
Nesibijau aš mirusių,
Kuriems dar per baisu įveikti laiką,
Ir kartais norisi sugrįžt.
 
Taip žmogiškai, galbūt ribotai,
Noris negirdėt atsakymų, kuriuos pateikia knygos,
Sukruvintais delnais per ledą, stiklą, nuolaužą kieme
Ieškot –
 
Ir neturiu pretenzijų aš parašyt eilėraštį,
Kuris kažkam patiktų, ar tobulai nupiešti stebuklus,
Kuriuos kasdien matau pro savo langą.
 
Vaizduot galiu tik tai, ką sugebu išgirst.
 
------------------------
Tačiau artės Kalėdos.
Grįšime į išsiilgtą paprastumą.

Sukniubusius kažkas mus apkabins.

Tos kelios dienos per metus,
Kuomet netrūkinėja stygos,
Jos ištirpsta.
 
Kuomet be iškankinto proto
Leidi būti sau kažkam brangus.
 
Užbaigt kalbėt galiu tik
Laukiančiu atodūsiu.
 
Nes amžinybė bus apsnigtas miškas,
Kurį išvysime visi kartu tą stebuklingą rytą - - -
 
Vos vos jaučiu
Per pirštų virpesius,
Bet vis dar negaliu -