išlanksto delnus žystanti diena
nuglosto vyzdžius du sparnų šešėliai
apgaut save
kartot kad ne viena
kad naktimis
pečiais tau lietūs liejas
 
kol atmintis
rikiuodama sapnus
užšaldo vyzdžius nerimui priglausti
blakstienų tiesėm
bando atsimušt
įkyriai klykiantį vienatvės paukštį
 
nykus spengimas sienų keturių
ir praeitis
lyg mostas paukščio lėtas
bet aš žinau
dar vis tave turiu
tik tiek kiek leidžia atmintis turėti