Ar tu matei, laukiniai obuoliai sušalę supas.
Žiemos cukruotom lūpom meiliai pabučiuoti.
Ar tu girdi, kaip plaka širdis upės,
Kaip gera bristi per pusnis ir vėl svajoti.
 
Virš mūsų tik dangus, toks pat cukruotas.
Ir glaudžias paukščiai du maži, sušalę.
Praplaukia pažeme vėl debesų pripiltas luotas.
Po kojom traška baltas baltas rogių kelias.
 
Du paukščiai, du, speiguotą rytą gieda,
Gal sniegenų liepsnelės tarp šakų plevena.
Kai saulė per šerkšnotą žemę tykiai rieda,
Savam delne  tvirtai laikai tu delną mano.
 
Kai debesys vėl vakarą žeme atvaro,
Kažką brangaus slepiu savo mažytėj saujoj.
Šalčiu alsuojantis žiemos stebuklas keri.
Abu cukruotą obuolį ragaujam.