Nežiūrėk mėnesienai į veidą –
Seniai nebe tavo,
Jei ir švyti kažkas –
Tai plyšiai danguje neužlopyti.
Ant bažnyčių stogų krenta lapai pageltusio klevo,
Prie altoriaus priklaupti šią dieną gali tu už mokestį.
 
Tegul menką, menkutį –
Mainais į ištirpusį vašką,
Nors veikiau parafiną, juk bitės užmigusios visos.
Nežiūrėk mėnesienai į veidą –
Ten debesys blaškos
Ir stebuklai naktų pasibaigę –
Užaugo alisos.
 
Iškeliavo į miestus,
Kur gatvės vienodos ir niūrios,
Liko veidrodžiai tik...
Apdulkėję, per daug iškraipyti...
Dar stebuklai jų liko pakibę voratinklių siūluos
Iš to laiko, kuris negalės niekada pasivyti.
 
Štai, todėl dar priklaupk,
Atsisuk –
Gal daugiau prisiminsi,
Gal malda paskutinė,
Nes tu jau seniai sau atleidai.
O po to...
..............................................................................................................
 
O po to tegul miestų vėl laikrodžiai tvinksi...
Ir daugiau niekada niekada nežiūrėk mėnesienai į veidą.