Snieguotam vyšnių sode vėl pražydo ledo gėlės.
Gal apkabino tavo rankos, o gal gruodžio vėjas.
Ėjau, klupau aš  per tavas pusnis, vėl kėliaus,
Tu nematei, tu nejutai, kaip man skaudėjo..
 
Ar tu, ar šaltis  mane lietė ledo pirštais.
Skirtingi poliai vienas kitą stipriai traukia.
Nuo šalčio ne vien gėlės, bet ir dainos širdyje numiršta ,
Gal tas dienas linksmai prašvilpavai palaukėm.
 
Mūsų lesyklon vėl atskrido margi kėkštai.
Gelsvas zylės pūkelis, bet ne tu, man šildo delnus.
Kažkam gyvenimas gražus, spalvotas, kažkam -  lėkštas,
Kaip išsirinkt savo gyvenimui pačią  gražiausią spalvą..