Ne viską ir sniegui paslėpti
Daug žiemužė paslėps, bet ne viską,
Gal tiktai žolę ir smilgas lankų,
Dar samanėlę, viržį iš miško,
Užklos žiemkentėlį šaltu sniegu.
Žvarbs ąžuolėlis vėjo pagairėj,
Susigūš senas gluosnis, ieva,
Guos švelniai beržą bučiuodama snaigė,
Kad žiema, kaip ir ji, laikina.
Žvilgsnis bėgs per nutilusią žemę,
Gers ramybę iš taurės baltos,
Gal ir žmogui truputį bus gera
Po beprasmių vaidų ir kovos.
...........................................
Suprantu,
Ne, ne viską ir sniegui paslėpti
Ir atšaldyt peštynių aistras,
Kam aukščiau, kam žemiau atsisėsti
Į valdžios pateptųjų kėdes.
Taip paimtumei rėksnį už rankos,
Pagrasintum pirštu:
— Negražu!
Jeigu vietos Seime neužtenka,
Eikit gaudyt vėžių po ledu.
Neškim Lietuvos vardą ant lūpų,
Padabintą darbų vainiku.
Senų dulkių nekelkim, nepūskim,
Neieškokim kaltų po sniegu.