Mes tie patys

Mes tie patys, kas dieną tie patys,
Kartais šviesūs, o kartais pilki,
Daug ieškoję, mažai besuradę,
Pasijuntame lyg apgauti.
 
Mes tie patys, nors vakar ir verkėm
Praradimo gėlos sužeisti.
Šiandien džiaugsmui akis vėl atmerkę,
Geriam vyną lyg būtum kiti.
 
Mes tie patys, tik mokame keistis
Ir pagyt nuo skaudžiausių žaizdų.
Mokam kilt, tik nemokame leistis
Išdavystės vingiuotu keliu.
 
Mes tie patys savy pasiliekam,
Tai kitiems jau pasenę, žili.
Mes tie patys, ir laikas mums niekas,
Jei siela ta pati, vis šviesi!
 
Nuo vaikystės, nuo vėjo dainos
Tik į viršų, aukštyn, kur dangus.
Nesustot, nepalūžt ir ieškot,
Kol dar tolių, svajonių žmogus.
 
Kam beklausti, kiek pralėkė metų
Tais laukais lyg žirgai palaidi,
Kol širdis viduje vis dar dega,
Mes tie patys, plaukai tik balti.
 
– Mes tie patys, – kartojame tyliai
Pasiilgę jaunystės sapnų.
Mes tie patys, tik veidrodžio šukėj
Atsispindi šešėlis dienų.
skroblas