Kiekvieną kartą žiemą,
Kai nėriniai apgaubia tylą,
Aš stoviu miške vienas,
O sniegas į mane prabyla.  
 
Klausausi tos kalbos,
Senolių ištarme sudėtos,
Į vėjo sūkurius tarp medžių
Ant elnio delno padėtos.
 
Devyniaragio balsas
Laimina šią tylą.
O aš vis pėdinu...
O nėriniai jau kyla...