2016-11-30.
Šypsausi pro graudulį. Ne, iki ašarų dar toli. O ir graudulys kažkoks kitoks, negu būdavo anais laikais, kol dar gyvenau aname, didžiajame pasaulyje, kol netyčia neaptikau vartelių ir nenustebau, kaip čia gali būti, kad nežinau, kas ten, už jų, kai jau tiek daug dienų vaikščiota  visais, rodos, žemės takais. Smalsumo vedama įėjau, dairiausi išplėtus akis – kažkoks ne toks, nematytas pasaulis. Kažkas klepterėjo man už nugaros, tarsi būtų užsitrenkę varteliai!
Kai dirstelėjusi per petį atgal, tikrai jų nepamačiau – jokių, nei atvirų, nei uždarų – staiga supanikavau. Aš, šitokia drąsuolė? Supanikavau? Ko?
Už manęs buvo tik aukšta tvora iš lentų, paslepianti viską. Tokią tvorą esu mačiusi – apie kareivines Šančiuose. Tada, kai man buvo duota jas matyti, tarybiniais laikais. Susimąsčiau – kada pastatytos tos Šančių kareivinės – tarpukary ar net prie carj batiuškos ir ar tuomet taip pat buvo aptvertos tvora? Tokia pat aukšta, jau tokia aukšta, patikima, kad už jos nieko nematyti? Nei perlipti, nei per plyšį pasidairyti. Žinau, kad dabar ten kareivinių nebėra – atkūrus nepriklausomybę, šiuolaikiniai Lietuvos patriotai pasidalino gardų raudonų plytį kąsnelį, spėju, kad su visa tvora.
Pamėginau susiorientuoti vietovėje, atpažinti – jei tai ta pati, buvusi tvora apie Šančių kareivines, tai kažkur ten, Nemuno pusėj, toj vietoj, kur virš jos kyšodavo kuplios klevų viršūnės, turėtų būti kelios laisvos lentos, kurias atstūmę kareiviukai, suvėlavę sugrįžti iš otgūlo mieste ir sargybos neįleisti į teritoriją, įlįsdavo nepastebėti ir, manau, sėkmingai pasiekdavo savo kareivišką gultą ir dar valandėlę nusnūsdavo iki podjomo.
Nuėjau patvoriu, paklibindama, pabelsdama įtartinas lentas, bet tvora buvo tvirta, tarsi nauja. Pavargau, atsisėdau po klevu, prisnūdau, o kai nubudau, nebuvo nei namų iš raudonų plytų, nei treniruoklių aikštelių, nei tvoros, neatsklido iš  ten, kažkur, mieguistų pėdsekių šunų amsėjimas. Buvo tas pats pasaulis, kuriame iki šiol gyvenau. Tas pats, bet kitoks – lyg žaislinis, mažas, trapus, daug ryškesnių spalvų. Taip spalvina knygeles vaikams. Ir klevas, po kuriuo miegojau – mažutis, bet tikras. Maži, bet tikri ir paukštukai, ir jų giesmės tos pačios, bet tylios, tylios. O aš? Ir aš maža! Atsidūsėjau lengviau – bent nebūsiu Guliveris liliputų šaly!
Šalia besėdįs senučiukas – kažkur, kažkada matytas. Vardas? O vardo atminti niekaip negalėjau ir klausti nedrįsau. Gražus toks, žila barzdele, protingom akim. Pasakė neklausiamas:
– Sveika atvykusi į šalį, kurios vardas Senatvė. Sveika atvykusi, – liūdnai pakartojo.
 
2016-12-01.
 
Vakar rašiau, bet surezgiau tik įžangą, nes fiziškai nepajėgiau rinkti teksto. Naktį gana gilus miegas grąžino jėgas, pasidžiaugiau, kad vėl  esu darbinga, ir vos nepatikėjau tuo pati, bet…
Nebebus mažo, gražaus senučiuko su žila barzdele ir protingom akim, pasitikusio mane, atvykusią į trapią, nykstančią, gęstančią parabūtį, sąlyginai  pavadintą Senatve. Šalia stovi mirtis. Šį kartą stebuklo nebebus.
Supanikavau? Taip. Išsigandau? Ne.
Aš jos, mirties, nebijau. Man tik pikta ir skaudu. Pikta ant savęs, kad nepadariau, ką galėjau, net privalėjau atlikti, bet neatsakingai pražaidžiau man skirtą laiką. Bet kartu taip gailiai, net su pašaipa, nusišypsojau, tarsi sublioviau, kaip ožys, vedamas romyti (taip sakydavo mūsų ūkvedys Pranis) – ba reeekalo, ba reeekalo pergyvenu, pasaulis nieko neprarado, kad aš neprirašiau knygų, nenudirbau darbų, nepastačiau namų, nesutvarkiau palėpių, nepasakiau žmonėms, kad juos myliu, nepažinau ir pati netapau artima bent jau savo anūkams, dukroms. Ba reeekalo kremtuosi.
Skaudu, kad neįsileidau į savo pasaulį bent jau tų keleto mylėtų žmonių – nepatikėjau meile, nemaniau esanti jos verta. O šiandien, kol dar pajėgiu (kaip ilgai dar?), taip panorau kažką pasakyti tiems man brangiems žmonėms, kurie net nežino man tokie svarbūs esą, įjungiau kompiuterį ir tuom geri norai baigėsi – nežinau, ką pasakyti.
Taigi, patylėsiu. Tik vieno prašau – galimai greičiau mane pamirškit. Manęs tuo neužgausit. Aš taip noriu ramybės, tylos. Noriu, o gal bijau, kad minėdami neprisimintumėt ir blogo, nes juk gero tiek nedaug. Ne garbės noriu – gal, sakau, tai galima įvardinti supratimu, nes gyvenau gyvenau, žmonės buvo šalia, bet tarsi nematė manęs.
Jei dar skirta man bent kiek laiko, reikėtų bent paskubėti – kai ką parašyti, parašytą sutvarkyti. Vargu bau besuspėsiu. Liks darbai nebaigti, bet ir dėl to pasaulis nedaug tepraras. Kiek puikių knygų, o ne tokius niekus kaip aš parašę, ne tokius nudirbę darbus žmonės liko užmiršti. Ir niekas jų nepasigenda. Kartais iš netyčių aptinka, pasidžiaugia ir vėl padeda į lentyną užmarščiai, o, būna, pati neseniai mačiau, kaip pasikeitus laikams, madoms išgabena urmu į makulatūrą.
Fiziškai, panašu, išvaduosiu vaikus nuo ilgos karšaties, ko gero, ir dvasinio bendrumo nebuvimas išvaduos juos nuo atminties. Bent nesivaidensiu niekam.
 
2016-12-02.
Trečia data tam pačiam mėginimui kažką pasakyti, atrinkti bent vieną kitą aiškesnę, rišlesnę mintį iš jų raizgalynės, laikomos ne tvarkingai sudėliotas lentynoj, ant kurios briaunos užrašyta: „Mintys, įvykiai, prie kurių dar turiu sugrįžti“, o be jokios tvarkos sumestas palėpėj, į kurią nebepajėgiu užlipti. Progų prie jų grįžti buvo jau daug, bet neišdrįsau, dar vis negalėjau ir nė nesigilinau kodėl. Iki vakar dienos, kai suvokiau, kad jau išėjau į mažą, trapų, bejėgį Senatvės pasaulį, kuris, tikėjausi, mažumėlę užtruks. Deja, jame tepabuvau tik ligi vakaro – tos Senatvės, ko gero, tiek ir tebus, tas pusdienis, per kurį nieko nespėjau nuveikti, o štai jau sutemo, pasidarė viskas vis tiek, pajutau jau tokį pažįstamą mirties skonį, tik šįkart jis sugrįžo drauge su žinojimu, kad stebuklų dukart nebūna.
Nesipriešinau, ramiai išėjau, nemėgindama patikslinti, ar į miegą, ar į nebūtį.
Nubudau. Esu. Dar vis. Ar noriu to buvimo ir kam man jo reiktų? Sakau nemeluodama – vien tam, kad pabaigčiau bent dalį nebaigtų darbų. Kad pasakyčiau.

Šią naktį būvyje tarp miego ir nebūties supratau, kad nebėra nieko, ko nebegalėčiau pasakyti apie pažintą žmonių pasaulį. Apie save ir kitus. Taip paprasta – kodėl negalėčiau būti atvira, jei ne aš tą pasaulį kūriau, ne mano nuopelnas, jei jis pasirodo esąs nuostabus, bet ne aš atsakinga ir už absurdą, blogį. Esu tik liudininkė. Tebesu vis ta pati nublyškusi mergaitė, balansuojanti ant buvimo ir nebuvimo ribos, stovinti pašalėly ir stebinti, instinktyviai vengianti staigių judesių, garsų, šviesos blyksnių, idant neatkreipčiau į save dėmesio, kad visa tai, kas vyksta prieš mane, išliktų tikra, natūralu, o netaptų spektakliu. Kai žmonės pajaučia kažkieno žvilgsnį, jie liaujasi buvę savimi. Bet šią naktį atradau dar vieną būseną – kai nebesvarbu, visai nebesvarbu, kas, ką, kaip supras, nes jau žinau, kad riba tarp būties ir nebūties priartėjo tiek, kad jau eina drauge su manim, kol kas greta, bet po akimirkos būties gali nelikti, o nebūtis nebesislapsto už nepažinumo priedangos. Užtektų, kad būtis atsiliktų bent vienu, bent mažu žingsneliu ir ji taptų nebe mano, o kažkieno kito. Kieno? Kažkieno, ateinančio po manęs, po mūsų?

O nebūtis? Kas yra nebūtis? Tik būties nebuvimas? Kokia ji, jei iš viso  yra? Kokios jos vertybės ir ar jas nulemia mūsų nugyventi gyvenimai? Jei taip, tai ji būtų tik gyvenimo tęsinys, tai yra, ta pati būtis, tik kitoje plotmėje.
Perskaičiau, ką parašiusi – nieko naujo, tik atkartojau ne vienos religijos modelį. Tas noras išsakyti visa, kas patirta – tėra noras atlikti viso gyvenimo išpažintį?  Dievui, mano įvardintam būtimi? O kadangi neprisiimu nė dalies atsakomybės už tai, kad sukurtas pasaulis nėra tobulas, pripažįstu Dievą vienatiniu, nes kas daugiau, be Dievo ir žmogaus, būtų galėjęs jį kurti? Kokia tada išpažinties prasmė ir kodėl žmogus turėtų atgailauti ne už savo nuodėmes? Kokia paskutinių sakramentų prieš mirtį prasmė – siekis stoti švariam, be nuodėmės. Prieš ką? Nebūtį? Galybę, didesnę už Dievą? Ar tik noras atiduoti skolas?

Ne, mano išsisakymas nereikštų išpažinties, atgailavimo, baimės būti nubaustai. Tai patirties grąžinimas būčiai. Kaip kūnas, materiali žmogaus dalis grąžinama gamtai, taip visa, kas atrasta, suprasta, išgyventa turi būti grąžinama, paliekama žmonijos patirčių fondui, t. y. tai pačiai būčiai. Nebūties paprasčiausiai nėra, o mirtis tai būties egzistencijos tęsinys, net neskirstant jos į fizinę ir dvasinę žmogiškosios esybės dalis, nes dvasia – tai be visų kitų tėra tik dar viena materijos savybė.
Pasijutau tokia šauni, tarsi būčiau išradusi dviratį ir nežinočiau, kad jis seniai išrastas, bet vis tiek, net jei sužinosiu, savos kūrybos vaisius liks mieliausias.
Pavargau. Gal grįšiu.

Mielas mažas žmoguti žila barzdele ir protingom akim, pasveikinęs mane, atvykusią į Senatvės parapasaulį, gal žinai, kiek man dar likę? Žinoma, nelabai tai ir svarbu, tik būtų gerai žinoti, ar labai turiu skubėti, gal jau laikas pasinaudoti draugės patarimu beužrašinėti tik kas antrą mintį?