Kai viskas aišku, viskas pasakyta
Ir naują žodį jau surast sunku,
Vis viena norisi rašyti ir rašyti,
Lyg eiti nesibaigiančiu taku.

Jei smėlio kalne, ten giliai,
Yra smiltelė spindinti,
Ieškosiu ir surasiu būtinai,
Kad suspindėtų man ir ji.

Gal mano rankose ne ta vertė,
Kuria pradžiuginti galėčiau.
Ir žodžiai šie tokie menki,
Kad juos į ateitį įdėčiau.

Ir vis dėlto, o gal? O gal
Dar suskambės ir jie kada?
Žvelgs žmonės praeitin, atgal,
Tik vietoj mūs virpės rasa.

Gal bus kitaip, aš nežinau,
Gal aukso smilties man nerasti,
Bet vis jos ieškau ir braidau
Eilėm per rudeninę naktį.