Ir ko čia tik neprisikaupė toje palėpėje per tiek metų. Seni rakandai, kiauras puodas, kažkodėl čia atvilktas. Lyg per laiką dugnas galėtų pats užsilituoti. Tėtės staliaus įrankiai. Seniai nenaudojami, nes niekas staliaus darbų nemokėjo. Taip ir guli čia, kai tėtis iškeliavo amžino poilsio. Sena, mamos siuvinėta  laikraštinė. Supelėjusi. Matyti tik pusė  papūgos, mojuojančios  laikraščiu. Todėl čia ir numesta. Dar kai mama buvo gyva. Kampe va dar stalas su nulūžusia viena koja. Neliko tėtės, nebuvo kam pataisyti. Tai čia ir atvilko. Į palėpę. Reikės viską išmesti. Miglė atsidūsta. Gaila, bet kam senus nereikalingus daiktus kaupti ir laikyti. Laikas tą palėpę sutvarkyti ir paversti naudingu plotu. Keistas žodis. Bet dabar taip priimta. Miglė pažvelgia pro langą. Tvenkinys apaugęs meldais. Virš jų keistais kamuoliais rūkas.  Miglė  įsitaiso ant senos taburetės. Žvilgsnis užkliūva už verpimo ratelio.  Vaikystėje. Kaip seniai buvo ta palaiminga vaikystė. Kai dūgzdavo mamos ratelis vakarais, ir tėtis tyliai pasakodavo legendas ir padavimus, nežinia iš kur juos ištraukdamas. Naujus ir vis įdomesnius. Užmigdavo jų sūpuojama. Jų ir mamos ratelio dūzgimo. Pamena tą vakarą. Mama nesėdo prie ratelio. Neverpė. Tėtės nebuvo. Gulėjo ligoninėje. Ir mama sekė jai pasaką. Ne padavimą, o šiaip pasakaitę. Tada paklausė mamos, kodėl ji neverpia. Jai pritrūko ratelio švelnaus dūzgimo. Mama nusišypsojo ir pasakė, kad baigėsi kuodelis. Vilnos nebėra. O rytą išbėgusi į kiemą, ji pamatė virš tvenkinio baltus debesėlius. Jie priminė jai mamos kuodelį. Tokį pat baltą. Jų buvo tiek daug. Ji pasileido prie tvenkinio. Sūpuojama  pasakų, padavimų ir legendų, įsivaizdavo, kad tai laumės prikabino baltos vilnos kuodelių virš tvenkinio. Kad jos mama galėtų vakarais dūzginti ratelį. Tėtis sėdės šalia, toks pilnas nesibaigiančių pasakojimų. Pamena, kaip graibstė rankutėmis tuos įsivaizduojamus kuodelius. Bet tie „kuodeliai“ palengva kilo į viršų ir sklido kas sau. O ji suriko supykusi, kad vis tiek nors vieną bet parneš mamai. Tik laukinės antys tada  jos riksmo išgąsdintos purptelėjo iš meldų. O balti kuodeliai kilo aukštyn, sklaidėsi saulės patekėjime ir palengva nyko... Rytas traukėsi į giedrą dieną, atnešusią visai negiedrą žinią. Nuo tada ratelis nebedūgzdavo vakarais. Visai ne dėl to, kad baigėsi vilna. Visai ne todėl... Nuo tada ji,  Miglė, tokią dieną, kai virš tvenkinio pakibęs rūkas kyla aukštyn, pranašaudamas  giedrą dieną,  šiurpsta ir laukia negeros žinios. Štai ir dabar balti „kuodeliai“ kyla aukštyn, draikosi lyg pražilę piktų laumių plaukai... Miglė pasipurto, lyg norėdama nukratyti blogą nuojautą, ir įnirtingai kimba į darbą. Įtikėjusi, kad išmetus senus nereikalingus rakandus, atsikratys ir tos nuolat ją persekiojančios blogio nuojautos. Ir balti „piktų laumių iškabinti kuodeliai", kylantys aukštyn, neš giedrą dieną ir geras žinias...