Dar žodis,
ir bus numautos tau kelnaitės!
Baltos tarsi sniegas ir kaip kraitis.
 
Tai žinosi
kaip iš vargšo ir rimtuolio juoktis,
kurs tau ranką pabučiuoja tuoktis
ir tik „oi“ temoka pasakyti,
į tave apnuogintą pažvelgęs pirmą sykį –
tavo nuostabiuos apartamentuos.
Į kuriuos užeiti aš buvau nevertas.
Bet metei man pragaištingą burtą,
dėl kurio aš pragarui sukurtas,
burtą gundantį ir netgi žiaurų,
peržengei per rubikoną sriaunų –
aš tepamačiau tik tavo stebuklingas kojas
ir kaip tik už tai nežemiškai dėkoju.
 
Nes nėra didesnio sielai peno,
dėl kurio nupuolusis žmogus gyvena.
 
Tai tik tiek yra, yra jau viskas,
Kaip mėnulio ir kaip saulės diskas.
Visą šviesą tu viena užstojai –
Tai dabar žinai, kas tau kojų.