Menu, buvo visko tiek daug – anos svaigios birželio dienos.
Ak, šitiek daug!
Aušo rytas, nespėjus sutemt, saulė akino skaistų vidudienį,
Klojo pievos žiedų kilimus, prietemy pirmieji žiogai užgriežė,
Slėpės sodo tankmėj,  ligi laiko, rūgštūs, žali obuoliukai.
 
Buvo sklidinas oras garsų, o ramybė, tyla vien tik sieloje mano.
Ak, kaip aidi tyla!
Žodžiai žiro linkėjimais, sakiau – nieko, man nieko, sakiau, nelinkėkit,
Man viskas seniai, pradžių pradžioj žadėta, priklauso
Pirmykšte, prigimtine jaunamartės teise.
 
Ar bent moki, martele, darbo? – suka žvilgsnį negerą anyta į šalį.
Ak, į šalį!
Moja šešuras: – Muziką! Ir, atrodo, kvies šokiui ne žmoną, o marčią.
Mošos žvilgsniai pavydo tulžim taško rūbą jaunosios baltą,
Skelia dieveris ugnį kulnais – ne kas dieną troboj šitoks pulkas mergaičių!
 
Nugrumėjo vestuvės ir nusivedė dienos jaunuosius gyveniman.
Ak, nusivedė!
Dabar, vėtroje gruodžio, kada dienos trumpiausios, o naktys be galo,
Narsto pirštais karolius našlė – galbūt rožinio, o gal atminimų ir graužias –
Neprisimena, ar pasakė jaunasis, kad myli – tada? Ar jos bent paklausė?