Tavęs jau nestebins daugiau liūdnos rudenio vėlės
Tarp čežančių lapų dangaus išmaldavusios lietų.
Aš liksiu savim – visad alkanas, neatsigėręs,
Tu liksi savim – truputėlį šį lapkritį lietus.
 
Aš vis dar galvosiu – diena paskutinė numiršta,
Bet tik kalendoriuj, tiktai kada ją mes nubraukiam.
Ir lieka daugiau nei praėjusios darganos tirštos,
Ir lieka daugiau nei gyvenimas mainantis kaukes.
 
Juk liekam abu tarsi akmenys skiriami kelio,
O dulkės tos pačios ant mudviejų nugarų sėda,
Pradingstam šešėliuos, kai želmenys galvas vėl kelia...
Keisčiausia, kad matom geriausiai viens kitą per lietų –
 
Per tą lapkritinį, nes tuščia aplinkui ir pilka,
Ir žemė jau laukia ateinančio pirmojo gruodo...
....................................................................................................
 
Aš liksiu savim – visada tik rudens pasiilgęs.
Tu liksi savim – patikėjus, kad rudenys nuolat išduoda...