Kai praeisiu gatve, vėl matysiu tuos pačius skurdžius pastatus iš anuomet. Tos pačios, kiek nužvilgintos nūdienos vitrinos nuobodžiai žvelgs į mane. Lyg viliodamos, lyg vydamos šalin. Po nakties negalėsiu rast tinkamų modernių metaforų. Remsiuosi senienomis, beviltiškai mėgindama išspausti iš jų originalumą. Viltingai žiūrėsiu po kojomis, ieškodama atspirties taško, nes dangus aukštai ir ne man. Net sunkių juodų debesų nepasiekt ranka, nors plaukia žemai. Nudundės traukinys, nešdamas žmones į ten, kur jiems bus gerai. Mėgstu nuvažiuojančius traukinius. Ir save, liekančią stovėt ant tilto ir žvelgiančią jiems pavymui. Be pavydo ar kokių kitų užslėptų minčių. Toks keistai sudėtingas šių metų lapkritis, įvėlęs mane į ginčą su savimi ir visai nepažįstamais žmonėmis. Čia internetinėje erdvėje. Tiksliau, tai jie mėgina ginčytis su manimi. Aš neturiu jėgų. Gaila laiko. Nes tokie ginčai neverčia tobulėti ir juose nėra nieko originalaus. Tik zirzėjimas į ausį po nakties gal saldžių sapnų, gal košmarų, gal aplankiusios nemigos. Nesu kalta nė dėl vieno iš jų. Eidama miegot, visiems ir sau linkiu ramaus miego. Rytą labinuosi vėlgi linkėdama geros dienos. Tai kur klaida? Ką darau ne taip? Nejaugi ir tai taip paseno, kad nebeveikia. Tik sudirgina tūlam uodui nervą. Nejaugi reikia pasiųst visus velniop ar dar labiau be cenzūros. Nes juk velniop irgi iškasena. Ir aš jau tokia. Ilgiuosi baltažiedės ievos, beržo, žirgynais veliančio man plaukus, ir tėvo, laukime rymančio prie vartų. Viso to jau nėra. Ir nebus. O aš ilgiuosi. Visada maniau, kad ilgėtis žmogiška, priimtina. Nesvarbu, esi jaunas ar senas. Pasirodo, irgi atgyvena. Tikrai keistas nueinantis lapkritis. Atgyvenų metas. Jei pasakysiu, kad gyvenu viltimi sulaukt pavasario, bus irgi neoriginalu? O jau trokšti laimės savo artimiesiems, draugams, net mažumytį jos sau visai buka? Apie meilę jau visai kalbėt neverta. Viskas kitaip, originaliai. Bet niekas nepasako, nepaaiškina, kur tas originalumas po visišku visko atmetimu. Tų vertybių neigimu, kurios, rodėsi, bus amžinos. Grįžtam prie Dievo. Ir tuo pačiu jį paneigiame savo tuo visko atmetimu. Nesu tiek protinga, kad iki galo suprasčiau, kas dabar vyksta. Laukiu aušros, nes dar labai tamsu. Tiek šešėlių kampuose ir manyje. Noriu lapkričio baigties ir bijau. Nemanau, kad gruodis įneš aiškumo į visą tą sumaištį. Nes jis dar labiau varganas, priverstas tempt viską, ką sumetėm per metus. Nemėgstu prieškalėdinio šurmulio. Gal bent tai kam pasirodys originalu. Nors vargu bau. Tokių kaip aš irgi ganėtinai aplink. Visada laukdavau, kol prašvis, ir eidavau pasivaikščioti. Šį rytą bus kitaip. Išeisiu su tamsa ir grįšiu jau prašvitus. Parašysiu laišką. Be kreipinio. Senąja forma. Ant popieriaus ir išsiųsiu paštu. Bet kam, kurio adresą dar turiu išsaugojusi. Žinau, kad sulauksiu skambučio ar trumpos žinutės, ko sublūdinau. O man kas. Bus atspirties taškas į originalumą. Juk viskas, kas originalu, remiasi seniai žinomomis tiesomis su visais skyrybos ženklais. O pats originalumas tėra sulytas žvirblis, ieškantis sau sausos ir galimai šiltos pastogės žmogaus sieloje.