Ateina baltas Advento šventas metas,
Prie veido glausis snaigė krisdama,
Prisės žmogus darbus sunkius pametęs,
Su mintimis nurimusiom ir su malda.
 
Užslinkus vakarui, ilgiau pažvelgs į dangų,
Belaukdamas nušvitusios žvaigždės,
Kuri, paraginus pamiršt kasdienį vargą,
Prie gimusio Vaikelio palydės.
 
Galbūt į Jį pasaulis atsigręžęs
Pažins Karalių meilės ir taikos,
Karo gaisrais daugiau nedegins žemės,
Pajėgs nutraukti grandines klastos.
 
Nebus šventų Kalėdų pilno džiaugsmo
Be gėrį pasirengusių priimt širdžių,
Be tikro jų laukimo gilaus jausmo,
Savęs Adventui paskirtų dienų.