Rodos ir vėl pradedu kvėpuoti rudeniu.

Ir tas mėginimas rašyti, prisiverčiant išspjauti bent žodelį, lydimas ilgų ir nerviškai papildytų pauzių, tampa lyg paskutinės pasaulyje moters prievartavimas iš reikalo.

Taip, žinoma, kvėpuokime rudeniu. Po mano langais jau kokį mėnesį kasa pailgą duobę. Manding, daug pakasti nori. Tave, mane, antram aukšte gyvenantį Petrą ir jo prasigėrusį ir išpuvusį sūnų Mindaugą, draugų tarpe dar vadinamą Didžiuoju dėl jo neįprastų galimybių kibirais maukti alų.

Pasakytum: kaip stereotipiška.
Ir iš tiesų taip yra.

Ir šiame žodyje yra, žiojėja absurdiška tuštuma, nes nieko nebėra nei jaunosios kartos dvasioje, nei politikoje, nei ekonomikoje.
Išmirė seni dievai, brolel, senąsias tadicijas pakeitė Kalėdų senelis, Coca colos karavane, o kultūra... Kultūra?
Nebepamenu, ką tiksliai reiškia šis žodis.
O kas paliko?
Paliko prasigėrusi tauta ir šviesesnis rytojus svetur.

Na, bent kažkur, tiesa? Ar tiesa? Ar Tiesa?!

O kas toks buvo Čiurlionis?
O koks skirtumas? Užtat mes žinome, kiek kainuoja teisybė.

(Teisybė - 5/9,5 ~5/6,5 Lt)

Aukštaičių žalias kraštas aidi.
Siūbuoja girios, ežerai;
Kai žengia broliai savanoriai
Tėvynės vieškeliais plačiais.

Ant grėblio rymo mergužėlė,
po kojų kvepia pradalgė,
Ir daina nuovargį pakeičia,
Kur žengia broliai lietuviai.

(„Savanorių daina“, iš lietuvos karių dainyno)