Visai nenoriu, kad kas ateitų ir išsklaidytų mano ūkanas. Kam nors, net daugeliui pasirodys tai keista, nepriimtina. Bet viskas, kas kada manyje, aplink mane, yra man miela. Yra tik mano ir man viso to reikia. O jau tų ūkanų labiausiai. Tai man atspirties taškas į giedrą sielos būseną. Visokie mėginimai mane prajuokint, pralinksmint, kaip kitaip išblaškyt nervina ir dar labiau viskas tampa ūkanota. Aš kaip ūkanotas rytas, kuris pats savo miglas priverčia pakilt arba krist žemėn. Taip ir aš. Po kiek laiko pati išsklaidau savo tas miglas. Be kitų trigrašio. Sakysite, žiauru nepriimt kitų pagalbos. Negražu, nedraugiška. Dar kažkas su tuo ne. Šis rytas ne išimtis. Su gana tiršta ūkana manyje. Na ir kas. Migla kils. Išsisklaidys ir bus vėl giedra. O jei nebus, jei kris migla žemyn, tai kiek teks paslampinėt susigūžus. Savyje pabūt irgi gerai. O savo rūpesčius paslėpt po ūkana irgi šaunu. Praeisiu gatve. Bundančia po nakties košmarų. O gal gražių sapnų. Ant palangės žydės hiacintas. Teigs, kad tuose namuose vyrauja meilė ir santarvė. Kažkam gera šioje žemėje. Grįšiu namo. Parsivesiu ir savo ūkanas. Iki kito pasivaikščiojimo pabus su manimi. Ir kam nuo to blogiau. Kad kartais su jomis draugauju ir kava pavaišinu. Kad taip vieniša nesijausčiau. Nes hiacintai ant mano palangės nei sieloje nežydi. Manyje joms nėra reikiamos terpės.