Rašau Tau laišką,
Tu man atleisk, kad jis vėluoja —
Į jį sudėjau meilę ir laukimą,
Ir savo ilgesį sudėjau,
Kuris lyg smilga, kylanti į dangų,
Į pilką, rudenišką dangų...
Bet laiško nebaigiau —
Į jį sudėt dar noriu
Gegužyje beržų žalumą vaiskų,
Saulėtekių spalvas,
Birželio gaivų lietų
Ir pievas panerių, rūkuos paskendusias,
Kur kada nors abu braidysim...
Kalvom nubėgančius miškus,
Ruginės duonos kvapą
Ir rudenio dirvas,
Tiesiom vagom suraižytas.
Darbščių žmonių dainas,
Jų sodrų žodį,
Kuris lyg muzika Čiurlionio skamba,
Kurs nuramina ir paguodžia
Ir nuovargį dienų pasiima...
... Rašau Tau laišką...
Tu man atleisk, kad jis vėluoja —
Į jį dar nesudėjau visko,
Kas telpa žody „LIETUVA“.
Kad Tu iš laukto mano laiško
Širdim pajustum šitą šventą žodį,
Kad jo — kaip ir manęs — ilgėtis imtum,
Kad jį — kaip ir mane — pamiltum...