Dienoraščiai su datom (9)
Danute, labas
Netyčia sutikau tave, visai netyčia. Neseniai, prieš keletą dienų. Meluoju, bet taip pat netyčia, nepiktybiškai – man vis dažniau taip nutinka, kad ima ir išnyksta laiko pojūtis, bet, laimei, vis dar sugrįžta ir apima tada tokia ramybė, kai stoja viskas į vietas. Nepamanyk, kad tai labai jau paprasta – susigrąžinti laiko suvokimą. Tai savotiška paralyžiaus forma. Tai tik daktarai, praktiški žmonės, nesigilina į tokias smulkmenas, pabaksnoja adata, ar nesutrikęs jutimas kurioj nors kūno vietoj, pakomanduoja – pakelk ranką, koją, pakrutink pirštus, nusišypsok, nors visai nelinksma, pataikyk pirštu į nosį ir jiems gana, o juk smegenų funkcijų yra daug daugiau, negu vien sensorika ir motorika ir kiekvienos jų gali būti paralyžius. Taigi, norėdama sau atsakyti į klausimą Kada?, gudrauju, nesprendžiu tiesmukai, prisirenku galimai daugiau dedamųjų, kol jų skaičius jei ne kokybe, tai savo daugumu pasiekia patikimumo ribą, ir tik tada nusprendžiu.
Tą dieną, apie dvi, buvau užsiėmusi keletu veiklų vienu metu: klausiausi radijo laidos „Ką man skaityti?“, kartu sprendžiau Sudoku užduotį ir jų knygelės tuščiuose tarpeliuose užsirašinėjau skaitytinų knygų pavadinimus, be to, sekiau, ar rimsta skausmas, retėja jo priepuoliai. Štai toje laidoje, tarsi tarp kitko, Brigita ir pasakė, kad jai patinka tavo knygos. Pakračiau savo atmintį, bet, deja, atsiliepė tik kažkur, kažkada, kažkas esą skaityta. Nieko tikro. Susigėdau. Tada ir ryžausi paruošti sąrašą dukrai – kokių knygų turėtų man paieškoti bibliotekoj. Kiekgi galiu maitintis atsitiktinėmis knygomis? Kai laiko belikę tiek mažai. Nors tai neprieštarauja mano nuostatai, kad blogų knygų nėra, kiekviena knyga neša savitą informaciją, o pasaulio pažinimas turi būti įvairiapusiškas. Kaip atpažintume gerą knygą, neskaitę blogos? Visą amželį taip ir bridau per savąjį laiką, skaitydama viską, kas pakliūdavo po ranka – apie Pavliką Morozovą, keturis komunarus, Balzaką, Gogolį, Dostojevskį ir Tolstojų, šventųjų gyvenimus, Akselį Miuntę ir daugybę kitų. Oi, daugelį! Nesigiriu, bet geriau be duonos, negu be knygos. Nepamanyk, kad suminėti pavyzdžiai dalina literatūrą į gerą ir blogą. Surūšiavus gerumą ir blogumą pagal tai, kiek iš kurios knygos gavau peno protui ir jausmams, dar kažin, kaip išsirikiuotų mano skaitytų knygų eilutė. Ir vargu ar ji derėtų su dabartine visuotinai priimta nuomone. Aš vis – o Jonienė atbulai.
Nuo anos dienos tikrai turi būti praėjusios ne kelios dienos, nes per tą laiką dukra jau du kartus buvo bibliotekoj, o lankosi ten sykį savaitėje. Pirmąjį kartą knygos nebuvo, antrąjį dar šiltą knygą „Skersvėjų namai“ perėmė iš ją atnešusios mano metų moteriškės; baigiu skaityti.
Kodėl tau rašau? Iš džiaugsmo! O džiaugiuosi todėl, kad vėl sutikau dvasios giminę, bendrakalbę, bendratautę; ne taip dažnai tai atsitinka. Tai rašau ne ta, visuotinai priimta prasme, kuria suprantamas bendratautiškumas, giminystė, bendrakalbystė. Manoji skiriasi. Tą žmogiškąją bendrystę kuriu visą gyvenimą ir visai nebūtina, kad mūsų gyvenamoji vieta būtų tame pat lopinėly žemės prie Baltijos – nors ir Sachaline, nors Marse, kalba įvardijama rusų, lietuvių ar senovės kinų, netgi nebūtinai kalba – kiekviena patirtis, tiesiog atverianti pažinimą, kai klausai, skaitai ir pamiršti, kokiais keliais ta patirtis ateina, o giminystę atseki bene tik dešimtoj kartoj po Adomo ir Ievos, apimta siaubo dėl galimų kraujomaišos pasekmių. Ir dar todėl nudžiungu, kad suvokiu, jog dar neprarastas atradimo džiaugsmas, pažinimo alkis. Nesuparalyžiuotas. Tegu gerokai pavėluotai tave sutikau, bet dabar žinau, kad tokių žmonių dar vis esama ir man to gana. Ar žinai, koks jausmas apima, kai, atrodo, bekraščiam kitakalbių, nesuprantamųjų vandenyne, nors tituluojančių save lietuviais, išgirsti suprantamą kalbą? Tai kaip džiunglėse pro beždžionių riksmus atpažinti kažkur netoliese skambančią Bethoveno penktąją ar devintąją.
Negana atrasti, pažinti, per gyvenimą tuos atradimus reikia paversti savastim, atsiminti daugybę, begalybę dalykų, daiktų, vaizdų, spalvų, garsų, pojūčių, tonų, akordų, veidų, išraiškų, formų, konsistencijų, įvykių, nuojautų, netikėtumų, išsipildymų, priežasčių, pasekmių, sąsajų, jungčių, skirtumų, atradimų, praradimų, gimimų ir žūčių, trupėjimų ir susilydymų, priesaikų, išdavysčių ir dar, ir dar... Ir taip be galo.
O žodžių! Jų prasmių įvairovės, jungčių, grupių – užrašytų, pasakytų įvairiausiomis intonacijomis, iškaltų akmenyse, išgraviruotų aukse, antspauduose, surinktų iš švino raidžių spaustuvių prietemoj ir išnešančių žinias į gatves, atnešančių į kiekvienus namus. Kiek kalbų, prokalbių, tarmiškumų, vietovės savitumų, naujadarų, reliktų? Būna, kad kitam kaimo gale naudojamas jau kitas žodis, ką besakyti valstybėj, žemyne? Tikiuosi, kad ir tavęs neužgavau pagal savo kaimo jau beišnykstančią madą kreipdamasi pirmuoju asmeniu? Dar visai neseniai čia net vaikai į seną taip kreipdavosi – jei gerbia, jei myli, o jei jau pereina į valdišką jūs, susirūpink, žmogau, kuom pasišiukšlinai, pasiklausk, kuom prasikaltai. Nesvarbu, senas esi ar mažas.
Tik neatsimenu meto, kai dar neturėjau ko atsiminti, kai dar neturėjau praeities. Gal nuo tada tik ir pradėjau gyventi, kai ėmiau atsiminti, nagrinėti, gretinti, apjungti, rūšiuoti, pažinti ne pagal vieną, o pagal daugelį požymių? O gal tegyvenau tik iki tol, kol neturėdama patirties negalėjau žongliruoti atsiminimais, ieškoti jose patirties ir vis drąsiau mėginti nuspėti ateitį? Tiesiog gyvenau ir viskas buvo nauja, pirmą kartą. Švaru, neprišiukšlinta. Kai nežinojau, kad patirtys nėra vienkartinio naudojimo, jos sugrįš, kartosis, kiekvieną kartą privers rinktis – sunkiai, dažnai nesutariant su sąžine, slapčiausiais norais, klystant, taisant klaidas ir vėlei klystant, atpažįstant ir nebeatpažįstant praeitų kelių, sutiktų žmonių.
O kaip juos ir atpažinti, jei viskas žemėje ir pati žemė nuolat kinta? Be jokios tvarkos, sistemos (toks pirmapradis įspūdis) – girliandos atsitiktinumų.
Kaip gyventi, viso to nežinant, neperimant savastin, neatsimenant? Ar mokėtume, galėtume vaikščioti stati, skraidyti, jei ne sparnais, gyvais arba dirbtiniais, tai mintim, svajonėm, jei kiekvieną akimirką neatsiremtume į tą pažinimą, atpažinimą, jei kaskart renkantis nepašnibždėtų patirtis, kokios spalvos skarytę pirkti, kad prie veido derėtų, kad norint siekti mokslo aukštumų, pirma reikia įsiminti abėcėlę ar hieroglifus, piešinius urvų sienose, o prieš statant dangoraižį, perprasti matematikos pagrindus? Ir visa tai vyksta, išsidėsto pažinimas laike, pačiom įvairiausiom kombinacijom – kylančiaja kreive, tiese, kuri kartais nutrūksta staiga drauge su gyvenimu, o būna, kad lėtai, nepastebėtas išnyksta. Iki kokios ribos? Visada išlieka su pliuso ženklu, ar gali, kaip sinusoidė, pereiti į minusą?
Taip laike išsidėstė mano pažintis su matematikos mokytoju – aukštu, gražiu, išmintingu žmogum, įsimylėjusiu savo matematiką, apie ją galinčiu kalbėtis ir kalbėjusiu su kiekvienu, kas tik sutikdavo klausytis. Vaikai jo bijodavo, nes buvo griežtas ir reiklus. Aš mylėjau. Nuo tada, kai dar man nė neinant į mokyklą, ateidavo pas mus pirkti pieno ir aš jį lydėdavau – vienoj jo rankoj bidonėlis, kitoj – liesutė mano rankelė. Ir matematika, man suprantamai dėstoma mudviejų bendrakalbe, einant keleliu, kur neįmanoma paklysti, apgaubtiems giminystės auros – kažkas tarp tėvo, brolio, kurių neturėjau, ir dukros ir jaunėlės sesutės.
Sykį mudviem einant pro šalį, mokytojas užkalbino senuką, plynam sklype ridenantį akmenis, išdėstantį juos tik jam suprantama tvarka, kalinėjantį baltus lentpjūvės medžio atraižų kuolelius. Pastovėjom, pažiūrėjom:
– Ką čia, žmogau, darai? – paklausė mokytojas.
– Sveriu pamatus.
Senuko veidas buvo giedras, geras, net linksmas, nušviestas saulėlydžio gaisų. Susėdom ant akmenų, meistras neskubėdamas užsikūrė pypkę. Ilgokai tylėjom.
– O kaip nustatai kampus? – su klastinga šypsenėle pasiteiravo mokytojas.
Senukas gudriai nusišypsojo:
– Tas akmuo, ant kurio aš sėdžiu – namo kertė. – Nuo jos į čia atmieruoju tą mierkelę, į aną pusę – šitą, tada tarp jų galų turi kaip tik įsitekti ta, ilgoji.
Kokiu išdidžiu žvilgsniu pažiūrėjo meistras į mokytoją – mokytas, o nežino! Vėl ilgokai tylėjo, tik papsėjo pypkutė. Paskui mokytojas ramiai, draugiškai pasakė:
– Žinau, tai Pitagoro teorema.
Kažkas sujaukė senuko veido raukšles – nerimas, rūpestis. Tarsi rengėsi ko klausti, bet nesiryžo ir tik po kurio laiko, aprimęs, prisipažino:
– Kas jis toks, tas Pitagoras? Nepasižinau...
Mačiau, mokytojui labai norėjosi juoktis, bet dirstelėjo į senuko veidą, susilaikė ir tik paskui, kai sustojom prie jo namų durų atsisveikinti, tarsi iš naujo atsiminęs, užsikvatojo skambiu, gaivališku gyvenimą mylinčio žmogaus juoku.
Po daugelio daugelio metų, vieną jaukią vasaros pavakarę aplankiau savo tuomet buvusią naują, bet jau tikrai nebe, dabar jau besiprašančią įvardijamą senąją savo mokyklą ir jos kieme sutikau matematikos mokytoją – taip pat beviltiškai seną, tarsi sumažėjusį. Mane pamatęs kažko nusigando, dar labiau susigūžė, atsakęs į sveikinimą įdėmiai įsižiūrėjo man į veidą – kas ta daugiau negu pusamžė moteris, taip besidžiaugianti jį sutikusi? Neskubėjau prisistatyti. Dėmesys geso, mačiau – neatsimena. Sakiau vardą, pavardę, savo ir mamos – atmintis negrįžo, raukšlelės išsidėstė į nusivylimą, susitaikymą:
– Kas jos tokios? Nepasižinau...
Toks varganas atrodė senasis mokytojas vakaro gaisuose. Apkabinau.
Alzheimeris.
Na štai, Danute, pajuokavau, paišdykavau, nevykusiai pamėginau pamėgdžioti tave. Bet iš tiesų džiaugiuosi sutikusi – tautietę, bendrakalbę, giminę. Atleisk, jei kas ne taip, ne su kiekvienu sutiktu leidžiu sau juokauti. Visos mano sutiktos Danutės buvo geros – tokios jaukios, pūkuotos.... Tu ne išimtis.
Pabūkim drauge šiame nuostabiam pasaulyje, kol laikas neištrynė kietojo atminties disko. Data? Kokią datą rašyti? Tada, kai laikas ėjo ir darė savo juodą darbą.