Gyvenimą apibūdinu kaip trumpametražę kino juostą, kuri vis paleidžiama iš naujo. Prasideda šioji vidurnaktį, taip, kaip ir baigiasi, atsisukdama it varinė laikrodžio rodyklė, tėvo rankos sukama, rudenį valandą į priekį – pavasarį atgal. Šitą suvokus, bandžiau atsekti laiką – pasiklydau jame. Nesuvokiu, ar mano debesys juda pirmyn, ar atgal. Kūnas jaunėja, siela, širdis, protas – aš senstu. Išpuolu ant grindų, basomis pėdomis, gaudydamas kvapą, širdies lėkimą iš kūno, ir nesuvokiu, kas esu aš ir kas vyksta. Naktį staiga prabundu, pašokdamas iš lovos, ir nežinau, kur esu, lyg smaugiamas gyvatės, iš ramios tuštybės grįžtu į vietą, kurios tikslas niekam neaiškus. „Kas bus perplyšus juostai?" – šito klausimo klausiu savęs lygiai šeštą vakare, kai pavalgęs vakarienę, nepajaučiu sotumo, ramybės ir tylos. Tyla – mano mylimoji, pradingusi riksmų empatijoje, nesusirūpinusi manim  ir mano drebančiomis rankomis. Išėjęs pasivaikščioti, aš nelaimėlis, nesuprasdamas savęs, jaučiu skausmą giliai, giliai kauluose, jaučiu draskomą odą savų venų – peilių. Mano pirštų galiukai – apakusios akys. Akys, nematančios tavosios tiesos, kurią visiems įtikinėji, už kurią parduotum savąją gyvybę – aš ją vienu rankos mostu išmesčiau veltui. Aštuonios trisdešimt ėjau tiltu bešviečiant saulei, tylų pavasario vakarą, ir mąsčiau, rodos, apie viską, bet tuo pačiu ir apie nieką, nes negalėčiau įvardyti ar papasakoti žodžiais, gestais, ką mąsčiau, ką jaučiau. Aš juk negalėčiau papasakoti, žodžiais apsakyti savo gyvenimo, aš juk neturiu nei menkiausio supratimo, su kuo toks padaras valgomas – ar jį reikia patepti sviestu, ar kepti, o gal troškinti – štai ką visą laiką bandau išsiaiškinti. Atsigulęs į lovą staiga pajuntu tą ramybės jausmą, kai mano mieguistos akys nebegali atlaikyti menkiausios šviesos, esančios kambario kampe, o mintys pradeda suvokti viską aplinkui. Rodos, įgaunu mistinių jėgų ir suvokiu pasaulio esmę. Galvoju, kaip sprogs žvaigždės branduolio perkrovos metu. Svajoju, kaip motinos nebebučiuos savų vaikų, nebeužklos jų antklode, kada nebeliesiu pirštais moteriškų linijų nakčia ir viskas baigsis. Suskils Žemė, praris tave ir mane, kaip vorai apglėbia muses tinkluose. Mano kūnas lėtai, lėtai atsipalaiduoja suvokdamas, kad ryte jausta kaltė vakare tampa didžiausia palaima. Likus minutei iki dvyliktos, šypsausi suvokęs didžiausią pasaulio paslaptį – kiekvieno gyvo monstro svajonę – mirtį. Laikrodis išmuša dvylika, trumpametražis filmas baigiasi, jis paleidžiamas iš naujo. Naujas vidurnaktis, it varinė laikrodžio rodyklė atsisukus, tėvo raukšlėtų rankų pagalba, pavasarį atgal, rudenį – į priekį. Atsikeliu ryte vėl nesuvokdamas kas esu, kas vyksta aplinkui, tik jausdamas skausmą ir nepaaiškinamą kaltę, kuri naktį vėl virsta palaima. Kaltė yra Dievo mirtis, palaima – suvokimas, kad mes nužudėme Dievą, siekdami išsigelbėjimo, kai šis apleido mus ir paliko Žemėje. Žmogus, nelaimėlis, naktį suvokęs pasaulį, ryte atsikelia kūdikio akim, tačiau nepaneigiamai suvokia: dabartis – tai ne realybė. Tikroji realybė prasideda už mirties ribų.