Nužydėjo liepos, nužydėjo,
Nupėdavo lapkritis Alėja.
Pilki medžiai, pilkos šakos styro,
Brenda žmonės kaip upe per tylą.
 
Būtų vakaras, pabirtų nors studentai,
Gi dabar — jie rimtus mokslus kremta.
Orūs ponai, na ir tie lyg bėdžiai,
Tik po vieną ant suolelių sėdi.
 
Ne, ne saulė danguje nušvinta,
Suskamba melodija balsinga.
Plaukia garsas, rodos, oras virpa.
Ne vien tu — apink visi laimingi.
 
Vėl jaunystė trankiu maršu grįžta,
Šypsenos žmonių veiduos pražysta,
Vėlei Kaunas gyvas ir triukšmingas,
Rūškanas ruduo kažkur pradingo.
 
Groja vyrai iš svetur atklydę,
Viens po kito eurai lėkštėn byra,
Įdedi monetą, po jos kitą,
Muzika ir vėlei užsakyta.
 
Rodos, ir ruduo ne toks jau pilkas.
Ir ne rūkas, medžiuos draikos šilkas.
Groja muzikantai, paprasčiausi, gatvės,
O širdy džiaugiesi ir tari jiems — ačiū!