Pieva žydinčių minčių
Norėčiau tau padovanoti
Pievą žydinčių minčių.
Deja, aš jų tiek neturiu...
Padovanosiu tau mažytę viltį –
Galbūt pražys, kai bus sunku.
Žinau žinau, ir vėl ne pieva –
Kiek netesėtų pažadų...
Tai lyg akmuo į mano daržą,
Aš lyg Sizifas jį velku.
Dievai, jūs sunaikinkite mane,
Nevertas jūsų gailesčio aš, ne!
Žinau, esu tiktai žmogus,
O tu – likimas piktas, išdidus.
Tą naktį žvaigždę pamačiau –
Už ją ir vėl dėkojau tau.
Nusijuokei, atsimenu, tada:
– Degsi, oi sudegsi ugnyje...
Gailiuosi vieno iš tiesų –
Neištesėtų pažadų...