Našlaitis sukuria, ką reiškia būti tėvu.
Tai lyg keliavimas aklam apgraibomis.
Nuves jis atžalas į žemuoginę pievą,
Prieš miegą pasaką paseks ar paskaitys...
Bet tai ne brūkšnis, tai greičiau punktyras.
Apskrenta rūpesčiais tėvystės žavesys.
Draugužiai šaiposi, kad auklė — tai ne vyras,
O toks baksnojimas per gerklę greit išlįs.
Daugėja kryžkelių, savaime auga sienos,
Vėliau prie patalo — nepažinti savi.
Našlaitis sukuria, ką reiškia būti tėvu,
Bet jo vaikams svajonė per sunki.
Portretą tėvo dėsto iš punktyro —
Iš nutylėjimų, iš brūkšnių, iš taškų.
Kur tie veikėjai, kvietę būti vyru?
Per žvakę gedulo jie nuvarva vašku.