nesakyk
visos žvaigždės man
kaip anuomet
jauną birželio naktį
jau nebe
tik sapnuose
šmėžuoja meilės svajos
ir tos jau palaikės
basas rytas
braidžioja
po lapkričio balą
mes abu laiko suardyti
suadyti būties po vieną
milijardai žvaigždžių
sudėtingi jų likimai
ir mūsų
jų paslapčių terpėje
žinau romantikos stygius
manyje pertekliumi
neigiu dangaus mėlynę
kai lapų kritimas
sielą engia
atspari mėnesienos atakoms
žabangas spendžiančioms
toks savitas neigimas visko
nebus nei lietaus
nei ašarų tik
kregždės skrydis pažeme