Kartą kokiame tai lageryje ar kalėjime žmogelis vis bandydavo išmokt skraidyti. Bandė visaip, niekaip jam nepavykdavo nuo žemės atsiplėšti. Tokias pastangas pamatė įstaigos vyriausieji. Pagalvojo, pasuko ūsą. Nusprendė. Už tokias sveikintinas iniciatyvas reik jį sušaudyti. Taip ir laukė nelaimėlis sušaudymo visą dešimtį metų, bet vis bandė pakilti. Pavyko jam pagaliau, deja,  vos tik pradėjo skristi jį nušovė lyg antį, o šūvio autorius buvo toks jaunuolis vardu Palionis.
Po kiek laiko atsirado dar vienas izoliuotasis, norintis paskraidyti, bet šį nušovė iškart, kaip šunį, taiklaus šaulio laurus prisiėmė Palionio sūnus vardu Krokuvietis. Palaidoti abu jie pačiame vištidės centre, ant granitinių antkapių dergia visokie ereliai, lakštingalos ir balandžiai, o vištos tik kapstinėja aplinkui slūgsantį mėšlą ir galvoja: „Atsirado mat skrajūnai“.