... Jei tyliu, man ne lengviau
Kas mano ašarą sustabdys
Ir paklaus, ar ilgai ji kris?
Kas mano liūdesį slopins
Ir šypseną man sugrąžins?
Kas parodys kryptį tiesią
Lig vilties ir paslapčių?
Kas sugriaus tą visą pyktį,
Kurs giliai skandina mus?
Nėr pas žmogų doro, tyro
Lopinėlio prie širdies.
Ką pažįstu ir pamilstu,
Blogio vedami išties.
Noriu gero draugo čia,
Kad girdėtų kažkas mane.
Kad matytų, kaip skaudu,
Artimą prarast – sunku.
Bet retai dabar verkiu,
Nes kitiems tai nesvarbu.
Atpratau būt priglausta,
Draugo rankų paliesta.
Va ruduo jau įpusėjo,
Akys mano vėl lietų lydi.
Lapai krenta iš aukštai,
Aš tai myliu labai... labai...