Akmuo šalia kelio
Kur baigiasi kaimas
Nuo amžių rymojo,
Gyveno nuo amžių.
 
Jis niekam netrukdė,
Jį dažnas užkliuvo –
Netyčia, be pykčio –
Toks būdas lietuvio.
 
Akmuo savam kaimui
Linkėjo vien gero –
Vaikams po žvaigždelę,
O meilės – mergelėms,
 
Broliukams linkėjo
Sugrįžti iš karo,
O elgetai duonos,
O dainai skambumo.
 
Jis buvo. Gyveno.
Toks savas ir pilkas,
Kaip rytmečio miglos
Kaip grumstas arimuos,
 
Bangų nubučiuotas
Mūšos gintarėlis…
Kaip viesulo dulkės,
Saulėtekio mėlis.
 
Jo tarsi nematė –
Nors pilkas, nors mažas
Jis buvo – prie kelio,
Kur baigėsi kaimas.
 
Jis viską girdėjo,
Bet nieko nesakė.
Nors kietas ir šaltas,
Jis viską suprato
 
Neišdavė nieko,
O daugel mylėjo
Akmuo šalia kelio –
Jis širdį turėjo!
 
- - - - - - - - - -  - - - - - - -
 
Išvaikščiojo kaimas
ir nebeparėjo.
Naktim mėnesienos
Jo laukia sugrįžtant
Akmuo šalia kelio.
Ir jo pilkas šešėlis.