Nežinau, ko šį rūškaną rytą
Liūdesys įsigraužė į širdį.
Bent paukštelis netyčia užklystų,
Ne koksai ypatingas, nors žvirblis.

Ant šakelės nutūptų už lango
Ir primintų savo cipsėjimu,
Kad kažkam kažkada buvom brangūs,
Kad kažką kažkada mylėjom.

Kad užgožtų tą ilgesį klaikų
Ir vienatvę lyg akmenį sunkią,
Kad be gailesčio skubantis laikas
Nebežeistų taip skaudžiai ir sunkiai...