Nustoki deginti gatves –
suskilo net asfaltas.
Namo šis karštis neparves,
bet visad jausies kaltas.

Kam paliepei nutilti ledui,
kai vandeniu ramiai tekėjo.
Šaukei – aš šitaip atsiduodu menui,
kurio žmogus joks neregėjo.

Bet sąžine tava aš būsiu
ir dieną naktį tau kalbėsiu.
Nors gėdą uždarai į rūsį,
dar lieka kam liūdėti.

Šauks mirę tūkstančiai balsų,
galop prie jų priprasi.
Bet niekad tu nebūsi du,
žudydamas tikėjimą prarasi...