Beveidė III


Mintys keteromis. Kartais galva tuščia lyg prakiurdyta būtų. Ji ir vėl mintimis prie niekada nematytos jūros. Iš kur tada tos keteros. Bangos kelis metrus šaunančios į viršų. Kažkada jaunystėje vaikščiojo prie jūros. Svajonėse. Rinko žuvėdrų klyksmą kaip savąjį į širdį. Tikėjo ir tikėjosi juos kada nors paleist skraidyti po pasaulį, po saule, kur žmogus laimingas ir ne. Kur nėra alkio. Jokio. Nei dvasinio, nei skrandžiui. Tik tas tikėjimas ir laikė ją ant bangos keteros. Kitaip seniai jau būtų nežinomybėje, iš kurios nepareinama gyvastimi. Nebent vėle. Kad primintų retkarčiais apie save. Kad gyveno, vaikščiojo, svajojo ir ieškojo meilės. Dalino savąją. Tą tokį žmogišką jausmą, kuris būdingas ne tik tam žmogui. Jį turi kiekvienas gyvas padaras, kiekviena gyva būtybė. Nors tai neigiančiųjų ratas vis didėja. Pastangos beviltiškos. Žuvėdrų skausmingas klyksmas taip ir liko jos širdyje ir palengva nyksta. Nebėra prasmės, nes laiko mažai. Jo visai nebėra. Kaip nėra prasmės toliau raizgyti tą klaidų pilną mezginį. Viena gera, viena išvirkščia... Rankos ilsisi ant antklodės, o mintyse keteros. Ar mintys ant tų keterų. O koks galiausiai skirtumas. Visame kūne toks nuovargis to beprasmiškai prabėgusio gyvenimo. Kai sau nė kruopelytės nieko, tik sudėta viskas kitiems į jų kraičių skrynias. O gal taip ir turi būt? Kad sau nieko. Gal tada ir yra ta pilnatvė, kurios taip ieškojo. Tada kodėl nėra džiaugsmo, nėra to pilnatvės jausmo. Juk turi būt grįžtamasis ryšys, turi grįžt kažkas, kažkaip, bet kokiu pavidalu, kai save dalini. Ir kai jau nebegali nieko duoti. Tik guli ir lauki... „Kad kas nuvežtų prie jūros. Joje išmaudytų mano susenusį kūną. Atgytų siela kažką dar duoti, dalinti.“ Net nesuprato, neišgirdo jau kiek apkurtusiomis ausimis, kad ištarė balsu tuos savo slaptus norus.
– Kliedi senikė jau visai. Niekus pliurpia.
– Nebelanko niekas. Visai pamiršo vargšelę. Tai ir paisto.
– Todėl ir nelanko, kad vargšelė. Jei dar ką turėtų, atlėktų varnais . Juodvarniais atskristų, kad paskutinį išpeštų.
Surinkusios nešvarius indus nuo pietų, slaugės išėjo padūsaudamos. Nebuvo joms laiko, kada prie varguolės ilgiau pabūt. O ir ne jų čia priedermė. Skausmo nejaučia. Nei kad nelanko, nei kad niekas rimtai nežiūri į jos pasvaičiojimus. Seniai priprato. Leidžia sau pasvajot, pakalbėt su savimi. Nekliūva juk niekam, jei ant bangos keteros jai taip gera. Lyg jaustųsi mylima ir reikalinga. Bent tai bangai, tai bangos keterai. Tokie švelnūs purslai. Ir nuostabi gelmė po ja. Gili ir miela, alsuojanti ta tėviška ramybe, kurios taip ilgisi. Ten bus gerai, niekas jos nepalies pašaipa, kad beveidė. Taip lengva, taip paprasta išeit. Neužkliūnant išeit. Giliai įkvepia tvankaus slaugos namų oro. Siela suklykia lyg žuvėdra virš jūros bangų. Beveidės siela... Už lango tykiai sninga. Snaigės prisiploja prie lango, lyg norėdamos pamatyti žmogaus, nors ir be veido, išėjimą į niekur. Į stingdantį Niekur. Į rojų ar pragarą. Su viltimi grįžti vėle ar kaip kitaip. Joms tai nerūpi. Paprastas bejausmių snaigių smalsumas. Be kaltės jausmo. Nes ir pačios ištirps net nesuvokusios, kad kurį laiką buvo...
                                    Pabaiga
Mira Mira