– Patiko tavo eilėraštukai, – lyg ištarė, lyg suprunkštė palatos kaimynė. Ji taip sunkiai kalbėdavo, švogždama. Kad nesuprasi, kada kaip ir ką pasako.

Dalia kiek sutriko. Matyt, raizgydama užsimiršusi garsiai ką padeklamavo. Taikliai pasakyta. Atvirai ir tiksliai, be  meilikavimo, nereikalingų ditirambų. Be povandeninių minčių, kad gali būt kitaip. Rašinėdavo tuos eilėraštukus seniai, dar vaikystėje. Mintyse, niekada popieriuje. Nuo tada, kai pelkėse netoli namų vieną dieną rado valtį. Niekaip negalėjo suprasti, iš kur prie jos pamėgtos pelkių duobės atsirado ta valtis. Apversta riogsojo ji  tarp geltonų purienų. Tokia jau gerokai papuvusi. Buvo įdomu, kas ją atitempė. Bet tuo tas įdomu ir pasibaigė. Niekada nesiaiškino, kodėl ir kas bei kaip. Iš geltonų purienų nusipindavo vainiką ir fantazuodavo sau viena, kiek širdis geidžia ir jos pakankamai laki vaizduotė leido. Ne visad tai buvo eilėraštukai. Greičiau šiaip trumputės eiliuotos miniatiūros. Kaip dabar pavadintų tuos savo  gal bent  kažkiek kūrinėlius, kažkiek svaičiojimus apie užburtą pilį ir žaliomis varlėmis paverstus jos gyventojus. Mat kai atbėgdavo rytais prie valties, tai ant jos būtinai akis išvertusios tupėdavo kelios varlės ir be jokios baimės spoksodavo į ją. Tik kai suplodavo delnais, jos sukvaksėjusios nerdavo į pelkę. Pavydėjo joms gebėjimo plaukti, nardyti ir net kurkimo. Prieš giedrą ar prieš lietų? Choras būdavo kartais neįmanomas. Bet juk varlių niekas nepeikė už klausos nebuvimą ir muzikalumo stoką.

Dabar gulėdama slaugos ligoninės palatoje, nuo ryto ligi vakaro raizgydama tą savo nesudėtingą mezginį (viena gera, viena išvirkščia, viena gera ir vėl išvirkščia...), godoja, kad neužrašė niekada nė vieno. O ką užrašė ir dar viešai kada pristatė, sunaikino. Ką ji pati, ką laikas. Negrįžtamai, kaip menkaverčius ar visai beverčius. o ir rašysena buvo apsaugok Dieve. Vietomis neįskaitoma. Dalia (gerai, kad būdama Beveide, vardą ji išsaugojo) šyptelėjo prisiminusi, kaip vargdavo mokykloje su dailyraščiu. Gerokai paplušėjo, kol mokytoja leido pieštuką pakeisti plunksna. Pamirkys plunksnakotį į rašalą, liežuvį prikandusi mėgina vedžiot raides. Rašalo dėmė ir yra... Nuspaudžia sugertuku, bet juk neišnyksta ta dėmė. Ir taip per visą gyvenimą. Tų dėmių dėmelių, mėlynų ir juodų, gausa gausybė lydėjo. Tik be sugertuko. Viską į save taip ir sugėrė. Tik va keista. Dalia  paima veidrodį. Veidas. Na yra jis, žinoma. Toks jau nelabai gražus, rudos dėmės. Keista, kad į save lyg mėlynas ir juodas gėrė, o va jos rudais šlakais ant odos senatvėje pasireiškė.

O ta sutrešusi valtis kaip netikėtai atsirado, taip ir dingo vieną gražią dieną. O gal lietinga buvo? Nepamena jau. Tik atėjusi neberado. Dingo užburta pilis, tik varlės šokinėjo tarp geltonų purienų kaip šokinėjusios, kurkė kiekviena sau  tai solo, tai visos choru.

Kažin ar kada dar nueis į tą pelkę. Še, suklydo savo raizginyje. Netaiso. Juk tik šiaip sau raizgo. Nieko jau net nemėgina numegzti. O ir neliko kam. Jai jau nieko nereikia, o vaikai juk nelanko. Net jei ateitų kada. Jiems moderną paduok, rūbus tik tuose butikuose perka. Ar iš katalogų užsisako. Jos raizginiai, kaip marčios pasakė kartą, tinka tik žvirblių baidyklėms aprengti. O kai raizgo, tai vieną kitą eilėraštuką suraizgo. Sau. Iš dyko buvimo. Ir kad nuobodu nebūtų, laikas kad greičiau prabėgtų. Vėl suklydo... Kaip tuokart mokytojos paliepimu parašiusi novelę. Ir dar savo vardu pavadinusi. Dalia. Juk tik beveidė, o ne bevardė. Vargas tik pro ašaras buvo.  Teko aiškintis, kad nieko iš niekur nepaėmė, kad pati parašė. Taip magėjo išrėkt, kad tai ji ta mergaitė Dalia, klaidžiojanti pajūriu ir žuvėdroms pasakojanti savo dalią. Nedrįso. Liko plagiatore ir grįžusi namo sunaikino tą savo jaunystės gal ne šedevrą, bet tikrai neblogą kūrinėlį.

Palatą užliejo prieblanda. Ruduo. Anksti temsta. O ir diena apsiniaukusi buvo. Dar paraizgė kiek. Viena gera ir viena išvirkščia... Suklydo, numojo ranka. Padėjo mezginį. Maloni ta prieblanda. kad tik ilgiau neuždegtų šviesos. Lyg būtų išgirdusi jos mintį, slaugė įėjo ir paspaudė jungtuką.
– Na, močiutės, pasikraukite energijos, – pajuokavo.

Na jau. Elektros šviesa niekam dar energijos neįkrovė. Tai ne Saulė, ne dienos šviesa. Tik akys įsiskaudės. Dalia užsimerkė. Taip malonu vėl rašyti mintyse kažką panašaus į dienoraštį. Nebijot suklyst. nebijot rašalo dėmių...

– O gal ir kas daugiau išeis nei dienoraštis. – Ir sutrinka, nes pagalvojo pusbalsiu.
                                                     
                                                                     (Bus tęsinys)