Tirpstu. Tarsi cukrus arbatoj.
Saldžiau tau –
Manęs... nebelieka.
Bet čia, bet dabar, šioj Visatoj,
Mes atsveriam amžiną Nieką.

Tik skiriasi spalvos ir formos,
Aplipdžiusios amžiną esmę,
Kol kaunasi laisvės ir normos,
Sukurdamos vis naują prasmę.

Ir žaidžiam. Žaidimai – tai skonis.
Surask, kas to skonio neturi.
Paliesk. Paragauk. Jei atrodys
Kad „tavo“ – danguj atsidūrei.

Jei ne, mesk tą brudą į šalį –
Dar tiek daug gyvenimų turim
Ragauti tiek daug, kiek tik galim.
Ir kurti, ko dar nesukūrėm…

Ar vienądien visa tai baigsis?
Turbūt.
Ir pradės naują ratą.
Ir vėl pajudės. Vėl bus veiksmas.
Tik jau ribose kito „mato“.

2006 11 02