Žvilgsniai, vėl tie žvilgsniai. Kas juose slypi? Smalsumas, pasibjaurėjimas, panieka, ironija? O gal... susižavėjimas? Gal... Visad slėpdavosi nuo jų, tų žvilgsnių. Sodelyje, už šulinio, už namo. Tai buvo vaikystėje, kai jauna žavi kaimynė pavadino ją negražia, beveide. Visada stebėjosi. Negraži. Na tegul. Bet kodėl beveidė, jei tas veidas yra. Nosis, akys, lūpos, smakras. Lyg ir viskas vietoje. O  gražuolė kaimynė tą nuolatos pakartodavo. Skaudžiausia buvo ne tas žodis Beveidė, o tai, kad mama, kuriai į ranką įsikibusi manėsi esanti saugi, visada nutylėdavo. Neprieštaraudavo, net nepaguosdavo. Beveidė, Beveidė... Pravardė prigijo, kai draugės akivaizdoje ji dar kartą buvo apdovanota šiuo epitetu. Bėgti ir slėptis, kad niekas nematytų. Gerai išmoko to meno. Ir dabar, kai jau žili, gerokai praretėję plaukai saugiai ilsisi ant pagalvės, ji slepiasi. Kad tik niekas nepamatytų, kad veido ji neturi. Už nesibaigiančių mezginių krūvos, už knygų, nors jau retokai atsiverčia. Akys per daug nusilpo. O megzti  kažkaip aklai mezga. O ir raštas paprastutis: viena gera, viena išvirkščia, viena gera, viena išvirkščia. Slaugė meta klausiamą žvilgsnį: gal ko reikia? Ji papurto galvą. Jai nieko nereikia ir to žvilgsnio nenori. Ji Beveidė ir, nors turėjo su tuo susigyventi, susidraugauti, skaudu kaip ir tada vaikystėje vien nuo tos minties. Viena gera, viena išvirkščia, viena... Paskausta sąnariai nuo to begalinio mezgimo. Atidėjusi į šalį, įsivaizduoja save už šulinio, prisiglaudusią prie pilko šalto rentinio. Jei tik galėtų, jei pajėgtų ir būtų dar kiek laiko, pasislėptų už dienoraščio lapų. Bet... labiausiai bijo, kad kas jį suras ir perskaitys. Jos, Beveidės, dienoraštį, tai, kas tik jos vienos ir tik jai priklauso. Todėl rašo jį tik mintyse. Visai patogu, niekas nesuras, taškų, kablelių, nosinių gali nedėlioti. Ir klaidų taipogi netaisyti. Toks ir liks jos, Beveidės dienoraštis. Niekam neskirtas, neprieinamas, niekieno niekada neperskaitytas. Juk dienoraščiai ir rašomi tik sau. O jei jį kas perskaito, tai jau nebe dienoraštis.

Girdėti, kaip subilda vežimėlis. Pietūs. Beveidė užsitraukia antklodę. Išgirsta, kaip sutarška stalo įrankiai, statomos su viralu lėkštės garsas.
– Šita ir vėl miega.

Suspaudžia širdį nuo šito „Šita“. Ne, ji nemiega, tik nenori žvilgsnių į savo veidą. Juk ji Beveidė. Lūpos kartoja: „Viena gera, viena išvirkščia...“