Vakarykštė meilė mūsų nesusaistė,
Šerkšno gėlės žydi ant obels šakų.
Atspindžiai širdy taps šventu paveikslu –
Saugosi vienas, o skaudės už du.
 
Pasiliksiu sau dangų liepsnojantį,
Taką numintą debesies kraštu.
Vis regėsi žvaigždę vienišą, nutolusią, 
Kurią tau pasiekti rodės per drąsu.
 
Ir daugiau jau nieko mes nesidalinsim,
Dar neužgyvenom brandesnių jausmų.
Vakar buvo meilė – šiandien tolsta žingsniai...
Tau palikus ilgesį praeitin einu...