Nelaikyk –
Nors tik žingsnis, tik vienas lig krašto bedugnės,
Paklausyki tylėjimo liepų,
Nes vėjas už miško pasuko,
Pabučiuok darsyk lūpas, įžiebusias vakaro ugnį,
Ir išmesk pavymui į tą ežerą gilų vilties akmenuką.
 
O po to tu pamirški šį vakarą tylų:
Tirps vandens atspindžiai ir tikėjimas –
Galbūt sugrįšiu...
Tačiau tai – netiesa,
Kad mane tebemyli,
Akyse blės dangus, skęs jis ežero vyzdžiuos.
 
Štai, todėl nelaikyk –
Liks tamsa,  
Kai išeisiu į niekur...
..............................................................................................
 
Nes žvaigždžių spindesys –
Tik apgaulė iš buvusio laiko.
Netgi ta pilnatis virs delčia –
Juk mėnulis nelaiko
Tų, kurie krisdami patys sau atminties nepalieka.