Apsimetėlis lapkritis

Toks jausmas, lyg kažko nespėjau –
Gal paburnoti pilko lapkričio,
Kurio lašai į šaltą sniegą virto,
Užlipdė langus, rudenį savim nudažė
Ir širdį į kažką dviprasmiško įvilko...

Atrodo, dar kažko išgirst nespėjau.
Gal to atodūsio, kai lapas paskutinis
Lengvai palietęs, žolę pabučiuoja..
Tiktai dabar jis toks iš tolo regimas
Ant paskubėjusio ateiti sniego...

Ir pamatyti, rodos, nesuspėjau,
Kaip aitrūs rožinio karoliai
Giliu skausmu šermukšnio šerdimi nubyra...
Na ir tiek to... Vis tiek sules juos Laikas,
Atskridęs brėkštant nepažįstamu paukščiu.
 ---
O man graudu...
Nes nepavyksta apsimesti lapkričiui...
Saulėlydis